Grįžtu į save

[:lt]”Reikia keistis, toliau taip nebegaliu”- dažnai sakome kai matome, kad kelias kuriuo ėjome niekur nebeveda. O gal- “noriu keistis”- taip jau geriau. O ką mums pataria aplinkiniai, kai mes išsakome poziciją, jog aplink labai daug negerų dalykų. Dažniausiai sako: “pirma pats keiskis, o tada, gal ir kitus pakeisi”- tame labai daug tiesos, nes didžiąja dalimi kokie esame mes, tokią ir aplinką matome. Bet ir aplinka mus taip pat smarkiai įtakoja. Kaip sakoma koks esi galima pasakyti žinant su kokiais žmonėmis dažniausiai bendrauji.

Tik čia iškyla dar viena bėda: žodis keistis dažniausiai asocijuojasi su prisitaikėliškumu, nusileidimu kažkam, savo tikslų atsisakymu, dirbtinumu. Pavyzdžiui mums sako: “keiskis, nebūk toks piktas”. Kokia mintis ateina išgirdus tokį pasakymą? Maždaug: “kad nebūčiau piktas turiu išplėsti dirbtinę šypseną, rodyti visokius nusižiūrėtus nuo kitų švelnumo ir mandagaus elgesio ženklus”. Ir tada mes virstam labai juokingais, nes mūsų vidinė būsena kertasi su tuo, ką mes norime imituoti, tai tiesiog matosi iškart toks neatitikimas. Tampame pajuokos objektais ir žodis keitimasis mums tampa keiksmažodžiu. Tada tampame dar labiau piktesni- nes mums atrodo jog tai bent kiek normalesnė būsena, nei kentėti pašaipas.

Bet… stop, čia tik paviršius…  O jei pažvelgus giliau? Juk mes nebuvome visą laiką pikti, juk buvo gyvenime momentų, kai buvome visai kitokie. Taigi dirbant ties šituo- mūsų užduotis iškelti į paviršių priežastis, kurios daro mus piktais. Ir taip beieškant paaiškėja, kad laikui bėgant “apaugome” įvairiomis “piktžolėmis”.  O tos “piktžolės” mūsų gyvenime atsirado dėl dviejų dalykų:

a. Mūsų požiūrio į gyvenimą ir iškylančias problemas;

b. Dėl visuomenės primestų stereotipų, arba nusižiūrėtų dalykų. Jei dar plačiau- dėl netikros patirties ir išminties. jei bendraujame su žmogumi, kuris mums sako: “iš savo patirties žinau, kad gyvenimas yra sunkus ir kupinas nesėkmių”- kaip vertinti tokią “išmintį”? Galbūt tam žmogui kuris taip sako, buvo pateiktas gyvenimo išbandymas, o jis nepasivargino to išbandymo paversti galimybe, jis tiesiog pripažino: “gyvenimas- sunkus” ir dabar tai laiko asmenine patirtimi arba išmintimi. Bet ar tai gali būti išmintis? Ar mums reikia semtis “išminties” iš tokių žmonių? O gal mes atrasime žmonių, kurie sako: “pažink gyvenimą ir jis taps nuostabus”.

Kai buvome vaikais, mums nereikėjo alkoholio, kad pasilinksmintume- buvome iš tikro linksmi, buvome atviri- mums nereikėjo kaukių, buvome savimi.

Augdami mes pažinome visuomenės taisykles, buvome auklėjami pagal ideologijas ir dogmas. “Taip galima, o taip ne”. Ir jokių “Kodėl?”. Mus mokė neišsiskirti iš kitų ir daryti, “tai kas reikalinga”, nes tai lyg ir brandumo požymis. Bet tikrasis brandumas- nuolat kelti klausimus “kodėl?”, nuolat susidaryti savo nuomonę ir ieškoti alternatyvios informacijos.

Iš tikro žodis keistis – mums nesąmoningai įperša kaltės jausmą: ” Dėl savo bėdų esi pats kaltas, dėl to privalai keistis”.

Todėl žodį keitimasis pervadinčiau į: GRĮŽIMAS Į SAVE. Kadangi grįždami arba atskleisdami tikrąjį save, mes nusimetame kaukes, atsisakome daugelio šablonų, pradedame formuoti naują požiūrį į aplinką.

Straipsnelis paskelbtas 2010-10-25[:]

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *