Kaltės jausmas ir teisumas

[:lt]Kai kurie įsišakniję stereotipai apie kaltės jausmą:

1. Jei suklydai vadinasi esi kaltas– tai didžiausias melas. Klysti žmogiška ir klaidą ištaisyti padės tik suvokimas, o kaltės jausmas deja tik pririša žmogų prie savigraužos, bet jokiu būdu nesprendžia problemos.

2. Kažkas visada turi būti kaltas– tiksliau tai ieškojimas kaltų, bandymas užglaistyti savo klaidas kitų sąskaita (kaltų ieškotojai neretai patys kenčia nuo kaltės jausmo). Žmonės užsiimantys atpirkimo ožio paieškomis nuoširdžiai žaidžia žaidimą- “teisėjas ir kaltinamasis”.

3. Manymas, kad prisiėmus kaltę žmogus tampa geresnis (tai praktikuojama religijoje)– tačiau prisiėmęs kaltę žmogus pasiryžęs tampytis su savimi kryžių ir “buksuoti” vietoje- t.y. nespręsti problemos ir nuolat kankinti save.

4. Kentėjimas ir kaltė- išlaisvins tave ir suteiks mitinę laimę ateityje (po mirties)  (vėlgi religija)– bet kokia yra realybė? Pagalvokim: kare dalyvavęs žmogus sunkiai prisitaiko gyventi taikiame gyvenime- jį traukte traukia vėl į karą; kalinys išėjęs į laisvę trumpam pasidžiaugia, bet po to daro lyg tyčia viską, kad vėl grįžtų už grotų; moteris nekentusi savo girtuoklio tėvo susiranda ne mažesnį girtuoklį vyrą; vyras nemėgęs savo valdingos motinos susiranda ne mažiau valdingesnę žmoną. Taigi kas nutiks su žmogumi įpratusiu jausti kaltę ir savigraužą? Mūsų praeitis formuoja mūsų ateitį, tačiau visada įmanoma susikurti didyjį poslinkį, pasikeitimą- tai įvyksta iš didelio noro, padidėjusio sąmoningumo. Taip mes esame kūrėjai ir galime pajudinti tikrai didelius dalykus.

Kaip kaltės jausmas įsiskverbia į mūsų gyvenimą?

Žinoma pirmiausia tai įvyksta per artimiausius žmones (tėvus, globėjus, vyresnius brolius, seseris)- jie mums nupiešia “pasaulio vaizdą”. Lyg ir norėtume juos kaltinti už tai- bet vėlgi- “kaltinti”- tai neracionalu, nelogiška ir niekam nenaudinga. Tiesiog tai grandininis procesas- tėvus taip auklėjo jų tėvai ir seneliai ir t.t. Bet ar tai reiškia kad beviltiška šį ratą pasukti į kitą pusę? Į pagalbą ateina garsioji frazė “pradėk nuo savęs”, bet ji sako, kad reikia keistis- keisti savo prigimtį- nes esą dabar mes esame nevykėliai o pasikeitę būtume kitokie- ir vėlgi peršamas kaltojo sindromas, todėl pavadinčiau tai “pradėk dėl savęs”. Keista tačiau savimylos moka būti ir altruistais- mylėdami save jie išmoksta mylėti ir kitus.

Išorinis ir vidinis kaltės jausmas

Išorinis- tai kitų žmonių mums primetamas kaltės jausmas;

Vidinis susiformuoja dėka išorinio, kai mus nuolat kaltina, vėliau įprantame jaustis kalti dėl to jog kažkam nesiseka, kažkas liūdi šalia mūsų, nors dėl to mūsų niekas ir nekaltina.

Kaltintojo sindromas

Kaltintojas- žmogus įpratęs nuolat ieškoti kaltų ir taip pridengti kažkada patirtą savo kaltės jausmą. Mums gali atrodyti, kad jis ieško teisingumo ir yra geras, tačiau iš tikro norintis tiesos žmogus, matydamas, kad padarėme kažką ne taip iš pradžių pasigilins kodėl taip pasielgėme ir tik po to mums lyg pastebėjimą išreikš tai ką darome negero ir kaip tai galėtume pakeisti. Tuo tarpu kaltintojui nereikia jokios tiesos- jam reikia tik, kad pasijustume kalti. Tai lyg savotiškas vampyravimas- niekada neleiskime sau pasijusti kaltais. Jei padarėme klaidą ištaisykime ją- bet jokiu būdu nesijauskime kalti.

Kaip išgyvendinsime kaltės jausmą? Žinoma pripildydami savo mintis teisumo jausmu.

Esame įpratę jausti, kad “kažkaip nepatogu” pasitikėti savimi, atrodyti geresniu už kitus, iššokti aukščiau. Manoma, kad žmonės nejaučiantys kaltės jausmo yra amoralūs, įžūlūs ir kenkia kitiems. Tačiau palyginkime, kas daugiau pridaro bėdos ar jaučiantis kaltę, nevykėlio sindromą ar savimi pasitikintis, kupinas vidinio teisumo jausmo žmogus. Pirmasis yra lyg mažas vaikas reikalaujantis visų dėmesio ir siurbiantis energiją, buksuojantis vietoje, laukiantis kol kas nors jo pagailės. Antrasis yra drąsiai žengiantis per gyvenimą, pasitikintis savo jėgomis- taigi jis sukuria ir duoda daugiau negu suvartoja ir paima.

Teisumo jausmas- tai jokiu būdu ne kitų kaltinimas. Teisumo jausmas- tai savo vertės suvokimas ir vidinė stiprybė. Turime džiaugtis savimi ir mylėti save.

O kokia jūsų nuomonė apie tai?

Straipsnelis parašytas -2011-01-03[:]

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *