Nostalgija- 2 dalis

Nostalgija 2 dalis mobtechpd

Pirma dalis čia.

Šioje dalyje daugiau nagrinėsime, kodėl mus apima nostalgija ir kas ją mažina ir leidžia džiaugtis dabartimi.

Nostalgija mus apima ankstesniems mūsų gyvenimo tarpsniams, nes ten patyrėme kažką gero, mes bandome tai atkartoti, bet nesuprantame, kodėl tai nepadeda patirti laimės, mes pamename jog darydavome kažkokį įprastinį veiksmą ir jis mums suteikdavo laimės, bet dabar tai darydami nepatiriame laimės.

Bet prisiminkime, kad laimingais anksčiau mums jaustis padėjo šios mūsų savybės-

Mes padėjome kitiems, skleidėme gėrį aplink save, negalvojome apie save (t.y. laikėmės vieno iš pagrindinių gamtos dėsnių: tas kas padeda kitiems pats sulaukia pagalbos visiškai netikėtai, arba dalelė yra sukurta tam kad padėtų kitoms dalelėms arba viskas yra viena- padėdamas kitiems, padedi sau). Ir svarbiausia kad dabar mes apie tai nepagalvojame, pvz anksčiau pasakydavome ką nors linksmo kaimynui, kad jį įkvėptume (ir tai mums patiems suteikdavo laimės), dabar kai mes esame nostalgijos būsenoje (nelaimingi), mes prisimename kad kalbėdavome su kaimynu ir dabar tai bandome pritaikyti, bet galvojame tik apie save, mums nesigauna ir galvojame, kad laimė atsitiktinė ir nieko negalime pakeisti- taip dar labiau pabloginame situaciją, bet niekas nevyksta atsitiktinai ir jei gerai žinome gamtos dėsnius ir juos taikome- mums neišvengiamai sekasi. Mes tarsi prisimename kažką iš gerosios praeities bet ne pačią esmę, T.y. prisimename, kad pavyzdžiui tą dieną kai mums sekėsi ryšėjome geltonu kaklaraiščiu, bet neprisimename, kad elgiamės tądien geraširdiškai ir paslaugiai, dabar gi vėl bandome ryšėti geltonu kaklaraiščiu ir mums nieko nesigauna nes užmarštis pasiglemžė mūsų sąmonę, mes pamirštame esminius dalykus.

Apie pradingusią atmintį labai gerai rašo vedos- “jei mąstome apie juslių objektus, tuomet išsivysto potraukis jiems, potraukis pagimdo geismą, geismas sukelia pyktį, pyktis visiškai suklaidina, paklydimas aptemdo atmintį, kai atmintis aptemsta- dingsta intelektas, vėl puolame į materiją ir sukamės užburtame rate”.

Atsakymas kaip ir aiškus, jei norime, kad gerai būtų ne tik praeitais laikais bet ir dabar- dirbkime su savimi, pažabokime juslinius pasitenkinimus, apribokime norus, bei geismus- tai pagrindinė kančių priežastis.

Dar vienas nostalgijos tipas- anksčiau mus įkvėpdavo kažkokie žmonės, bet dabar tie patys žmonės visiškai nebėra autoritetais- galbūt jau smukę visaip kaip. Todėl dar vienas patarimas- aukščiausiu autoritetu laikykime kūrėją arba motulę gamtą, kūrėjas su kiekvienu mūsų kalba sava kalba, vieną dieną galbūt jis liepia daryti taip, o kitą- anaip, bet jis niekada neklysta, jis apskaičiuoja aplinkybes, kaip elgtis tuo ar anuo atveju, laikmečiu. O į žmones kurie mus įkvepia žiūrėkime tik kaip į Kūrėjo siųstuvus, siųstuvai juk kartais sugenda, gal paskui vėl pasitaiso, bet kūrėjas niekada negenda,

Tad pagrindinis vaistas nuo absoliučiai visų ligų- skleisti gėrį aplink save, laikytis asketiškumo ir užmegzti kontaktą su Kūrėju.

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *