Maistas ir pyktis

[:lt]

Ar gali maistas nuolat sukelti nepasitenkinimą ir pyktį? Pasirodo, kad gali. Panagrinėjus maisto priedų žinyną tampa aišku jog didžioji dauguma maisto produktų turi priedų (taip vadinamų E) kurie prisideda prie astmos, alergijų, galvos skausmų (migrenos), jau neskaitant ypač pavojingų priedų, kurie įtakoja vežinius susirgimus, mutageniškumą ir t.t. Žinoma, kad tokių produktų pavalgęs žmogus po kurio laiko pasijaučia kamuojamas negalavimų, prislėgtas, be nuotaikos. Tokia būsena tiesiai veda į suirzimus , nepasitenkinimą, pykčio reiškimą. Užtenka tik kurį laiką pasimaitinti sveikiau ir žmogus pasijunta itin lengvai, pamiršta kaip reikia aprėkti aplinkinius ir panašiai.Sveika mityba užtikrina ramumą, palaimingumą, gerą nuotaiką.

Tačiau mitybos srityje yra įsitvirtinę kone daugiausiai mitų, panagrinėkime juos:

Sveikata matuojama pagal pilvo apimtį. Įprasta galvoti, jog jei neturi antsvorio, vadinasi esi sveikas ir nereikia reguliuotis mitybos. Tai didžiulė klaida, nes ir liekanas žmogus dėl netinkamo maisto jaučiasi blogai, lėtai nuodija juo save. Be to kai kurie maisto priedai- sugriaužia viską kas naudinga (pvz kava sparčiai šalina skysčius ir kalcį).

Manoma jog tik alkoholis, cigaretes, internetas gali sukelti priklausomybes, bet tik ne tam tikra maisto rūšis. Iš tikro tokie “maistai”, kaip cukrus ir kava sėkmingai sukelia didžiules priklausomybes. taip pat arbatos, kakavos ir t.t. – šie gėrimai geriami daugiau dėl kompanijos ir dėl to jog galima šiek tiek atsitraukti nuo darbų ir tokią tinginystę pateisinti gėrimu šių gėrimų. Arbata taip pat turi kofeino, be to net jei tai natūralių žolelių arbata- mes iš tų žolelių gauname gal tik dešimtadalį naudos, kai tuo tarpu valgydami pačias žoleles pasiimtume viską iš jų.

Kaip ir mitai apie alkoholį taip ir mitai apie kai kuriuos maisto produktus bando parodyti to ar ano produkto naudą. Pvz. manoma, jog kava žvalina, prabudina, tik nekreipiame dėmesio įb tai jog po kurio laiko netenkame jėgų.

Kad pagerintume savo sveikatą per mitybą mums nebūtina iškart užsibrėžti griežtus reikalavimus sau- tapti vegetaru, veganu, žaliavalgiu ar panašiai.

Tiesiog galime pradėti nuo kažkurios rūšies maisto atsisakymo:

Itin saldūs produktai: ledinukai, ledai, valgomoji vata ir kt. Šie produktai yra vieni pavojingiausių, kadangi iškart “kerta” dantų ligomis, neskaitant kitų pasekmių.

Menkos vertės produktai: kukurūzai, batonas, baltų miltų sausainiai ir t.t.- šitie produktai suteikia pojūtį jog valgome kažką naudingo ir daug, kai iš tiesų iš jų negauname jokios vertės, tik išsipūtusį pilvą.

Priedai ir prieskoniai: majonezai, padažai, tepiniai- dažnai turi itin pavojingų priedų, be to sukelia dar didesnį norą valgyti.

Gaivieji gėrimai- turi daug itin pavojingų priedų taip pat daug cukraus. 

Gaminiai iš mėsos atliekų- čeburėkai, mėsainiai ir t.t.- tikra ligų bomba.

Įprotį nuolat gerti kavas ir arbatas galima pakeisti paprasto vandens gėrimu.

Įprotį valgyti sunkiai virškinamą mėsą galima keisti įpročiu valgyti paukštieną, žuvį.

Įprotį valgyti saldumynus galima pakeisti įpročiu valgyti saldžius vaisius.

Apribojus netinkamo maisto valgymą pasijaučia lengvumas, sužinome ką reiškia absoliučiai nejausti jokio skausmo, šviesėja protas, mąstyti tampa lengva.

Keičiant mitybą turime žinoti kai kuriuos pagrindinius principus:

Ryte tinka nedideli kiekiai saldaus ir vandeningo maisto: žalieji kokteiliai, ant žemės paviršiaus augantys vaisiai (arbūzai, melionai ir t.t.);

Vakare tinka neutralaus skonio maistas iš ant žemės paviršiaus augančių daržovių ir vaisių (pvz daržovių sriubos).

Pietums turime valgyti kiek telpa maisto iš grūdinių kultūrų, šakniavaisių ir t.t. tinka sūrumas.

Naktį maistas virškinamas, todėl ryte praverčia išgerti stiklinę vandens, liežuvį nuvalyti dantų šepetėliu- taip palengvinant rytinį organizmo valymąsi.

[:]

Televizija- informacijos priemonė ar…

[:lt]

Taigi ar televizija gali suteikti kokybiškos informacijos ar tai visgi daugiau melo ir propagandos priemonė?

Dauguma atvejų visgi televizija yra patapusi kvailinimo priemone.

Reklama- reklamos televizijoje užima vis daugiau eterio laiko. Dažnai per pusvalandį parodomos net dvi reklamos, maždaug po 7 min.Tačiau žiūrovo tikslas nėra prikimšti savo smegenis informacijomis apie skalbimo (o gal smegenų skalbimo 😀 ) miltelius. Galų gale nebėra ribos tarp reklamos ir kitų transliacijų, kadangi filmuose ir laidose vis sumaniau kišama reklama. Pavyzdžiui laidos apie sveikatą dažnai tampa tiesiog tablečių reklamavimu. Laida apie žvejybą- tampa didžiąja dalimi žvejybos priemonių reklamavimu ir t.t. Ir dar vienas faktas- yra nustatyta jog reklamos prisideda prie persivalgymo ir nutukimo, kadangi matant maisto reklamą sužadinamas alkis, bėgama į virtuvę.

Žinios- žinių laidos yra pats klastingiausias dalykas televizijoje, kadangi jos apsiima skleisti informaciją, bet skleidžia viso labo nuotrupų mozaiką. Per žinių laidą parodomas koks nors “svarbus” įvykis, kaip homoseksualų eitynės su politikos priemaiša, parodoma kaip koks politikas padarė avariją, dar pridedamas kriminalas iš provincijos (iš daugelio kitų vykusių tą dieną) , toliau eina sportas, orai. Tačiau esminės informacijos negausime niekaip, jos tiesiog neįmanoma gauti pateikiant įvykius kaip atskirus ir niekuo nesurištus.

Sporto laidos , varžybos- sportą galime skirstyti į dvi rūšis:

1. Sportas skirtas gerinti savo sveikatą;

2. Ir sportas skirtas varžytis, pasipuikuoti, konkuruoti, prie jo priskiriamos varžybos ir t.t.

Televizija koncentruojasi į įvairių varžybų transliavimą, kadangi tai sukelia aistras, suteikia malonumą žiūrinčiąjam- ir žinoma atitraukia dėmesį nuo savų problemų, nuo kitų dalykų, pavyzdžiui- per olimpines žaidynes neretai vyksta karai- kadangi, sportas yra puiki priemonė atitraukti žmonių dėmesį nuo politikos.

“Nešvari” informacija- televizijoje nesibodima naudoti tokių dalykų kaip paslėptasis 25 kadras, pasąmoninės žinutės, kurios turi ilgą ir turtingą istoriją.

Kaip manote kodėl atsirado pavadinimas- “televizijos programa”, kodėl ne laida, įrašas ir t.t. Ogi todėl, kad tv jau seniai nebėra informavimo priemonė- tai smegenų programavimo priemonė, nurodanti kaip turėtumėme elgtis.

Tik iškyla klausimas ar mes dar esame tokie vergai, kurie leidžiasi programuojami?

[:]

Kitoks požiūris į apkalbas

[:lt]

Daugeliui apkalbamųjų apkalbos atrodo kažkas tokio bjauraus ir baisaus. Tuo tarpu apkalbantiesiems tai visai malonus užsiėmimas. Nors tolimesnėje perspektyvoje viskas gaunasi priešingai. Kadangi tas kuris apkalba “surenka” visus neigiamus dalykus iš žmonių ir virsta tuo iš kurio juokiesi. O tam, kuris buvo apkalbamas palengvėja, nes iš jo tarsi buvo paimtos jo blogosios savybės.

Išminčiai sako jog tam žmogui, kuris tave apkalba reikia nunešti gėlių- kadangi jis palengvina tavo dalią.

Šį principą galima būtų panagrinėti iš traukos dėsnio pozicijų. Traukos dėsnis sako, jog viskas apie ką pagalvojame gali būti pritraukta į mūsų gyvenimą, ir kuo stipriau galvojame tuo didesnė tikimybė, kad tai įvyks mūsų gyvenime. Taigi: apkalbinėtojas nuolat kalba ir kalba apie žmonių ydas ir t.t., tai ką gi jis gali pritraukti į savo gyvenimą? Žinoma tas ydas, apie kurias nuolat kalba.

Yra toks posakis: “Kvailiams sekasi”. Nuo savęs pridėčiau, jog jiems sekasi, todėl, kad juos apkalbinėja, nors ir patirties ir įdirbio turintys, bet ne ką protingesni žmonės. Prisiminkime tautosaką, pasakas apie trečią jauniausią brolį kvailelį Jonelį, kuris gauna viską, o broliai lieka nieko nepešę. Galbūt tai moko, jog apkalbėdami mes prarandame daug daugiau, nei gauna ne tiek išprusę žmonės, kurie patys nemoka apkalbinėt ir pavydėt. Šioje pasakoje vyresnieji broliai yra labiau patyrę, labiau išmanantys ir t.t., bet ir labiau pažeistos dorovės t.y. linkę į pavydą, apkalbas. Tokiu būdu, jie apkalbėdami ir pavydėdami jauniausiajam broliui tik padeda, t.y. persiima iš jo blogąsias savybes sau.

Bet tai matyti ne tik senosiose pasakose, bet ir dabartiniame gyvenime. Juk žinoma, kad jei nori išgarsėti reikia, kad tave apkalbėtų, susikurk skandalą. Taip ir naudojamasi visuomene, kuri save laiko labai išprususia ir turinčia nemažai diplomų ir t.t., bet silpnokos dorovės. Argi ne todėl į sceną lenda dainuoti išvis balso neturintys žmonės, jie susikuria skandalus, juos apkalba ir taip apkalbinėtojai jiems padaro paslaugą. Ir taip visose, kitose srityse. Galima netgi sakyti, jog, kuo mažiau žmonės pavydės ir apkalbės- tuo daugiau bus profesionalų ir tikrai išmanančių žmonių  jiems priklausančiose vietose. Jei juokiamės iš kvailai atrodančio politiko ir dar kalbame apie jį- žinokime greit galime patys patapti tokiu, o tas politikas tik apsivalys nuo to.

Išvada: jei kažką apkalbame, reikėtų susirūpinti, nes greitai papildysime savo ydų bagažą.

Jei mus apkalba, reikia tik džiaugtis, mums daro paslaugą, mes apsivalome.

[:]

Laiko planavimas

[:lt]

Paskutiniu metu vis tenka vienaip ar kitaip nukrypti nuo numatytųjų darbų, taigi atėjo metas koreguoti savo požiūrį į laiką ir jo planavimą.

Pradedančiajam sunku nuspręsti nuo ko gi pradėti. Na galbūt reikėtų pradėti nuo idealios dienos plano: pirmiausia lape viršuje užbraukti brūkšnį kada keliamės ir šalia užrašyti valandą, apačioje užbraukti brūkšnį ir užrašyti valandą kada einame miegoti ir tą tarpą lape sugraduoti valandomis ir pusvalandžiais. Jei keliamės ir gulamės nevienodu laiku- tuomet pirmasis mūsų uždavinys būtų susitvarkyti būtent šį dalyką, kad visada gultumėmės ir keltumės vienodu laiku. Jei dirbame ne laisvai samdomą darbą nebus problemos su darbo laiku- nes šis dalykas visada pastovus

Antras uždavinys būtų valgymo laiko suskirstymas, kiek kartų valgome ir tikslios valandos.

Sekantis uždavinys poilsio laiko nustatymas, kiek valandų ilsimės ir kada tiksliai. Visi šie dalykai yra pastovieji t.y. jie kartojasi kiekvieną dieną surašome juos į baltą lapą prie valandų. Dar žinoma gali būti pastovių namų ruošos darbų ir t.t. kai jau viską surašome į lapą ir lieka dar baltų zonų, vadinasi šios baltosios zonos turėtų būti panaudotos nepastoviesiems planams- tai yra visokiems netikėtiems darbams. Štai ir turime darbo dienos idealų planą, dar vienas uždavinys būtų tokį planą susidaryti nedarbo dienoms ir t.t.

Kiekvienąkart imantis kokio darbo turėtumėme žinoti apie keturių skilčių laiko planavimo kvadratą:

1 kvadrato skiltis: skubūs ir svarbūs (degantys) darbai;

2 kvadrato skiltis: neskubūs, bet svarbūs darbai;

3 kvadrato skiltis: skubūs, bet nesvarbūs darbai (ne savo pareigų apsiėmimas ir panašiai);

4 kvadrato skiltis: neskubūs ir nesvarbūs darbai (el. pašto skaitymas ir panašiai).

Svarbiausia ką galime pasimokyti iš šio kvadrato tai kuo daugiau koncentruotis į antrąją kvadrato skiltį.

Mintys:

“Neplanuoji- vadinasi stresuoji”;

Laiko planavimas padeda pasijusti šeimininku, stovinčiu tvirtai ant žemės;

Paradoksas: paradoksas- planuodamas gali pasijausti čia ir dabar, kadangi nebekyla tiek daug stresinių situacijų;

Planuojančiam laiką yra įprasta per dieną atlikti tiek darbų kiek neplanuojantis atlieka per savaitę;

Planavimas netampa rutina: kadangi vis tiek atsiranda neplanuotų staigmenų- bet tu jas gali priimti daug ramiau;

Neplanuojantis laiko yra auka (reaguotojas), planuojantis- šeimininkas (veikiantysis).

Planavimas atlaisvina smegenis nuo bereikalingų galvosūkių ir padeda koncentruotis į didesnius tikslus.

[:]

Čia ir dabar

[:lt]

Būseną “Čia ir dabar” būtų galima įvardinti kaip laimės būseną, kadangi tik čia mes galime nusiraminti ir palikti visas netikroves, stresus, iliuzijas.

Kaip priartinti tokią būseną?

Besąlyginė meilė. Meilė gamtai, meilė žmonėms, meilė viskam, kas supa. Žinoma tai stipriausias būdas, kadangi mylėdami mėgaujamės kiekviena akimirką, tarsi sulėtiname laiką ir galima pasijusti jog esme niekur kitur kaip tik čia ir dabar.

Streso šaltinių šalinimas. Pašalinus streso šaltinius, tokius kaip televizija, spauda, riebus maistas, narkotinės medžiagos (alkoholis, cigaretės, kava ir kt.) pasijaučia noras kuo ilgiau galvoti apie dabartį.

Savęs pripažinimas tokio koks esi. Ar galėtumėme bent 5 minutes žiūrėdami į veidrodį pasidžiaugti savimi, o ne vien matyti spuogus ir kitus trūkumus. Ar galėtumėme stovėdami prieš veidrodį nuogi nesidrovėti ir nesigėdyti savo kūno. Dar geriau ar galėtume priimti save tokius, kokie esame viduje ir gėrėtis tuo.

Jausmai. Ar galėtumėme tvarkytis su savo jausmais- priimti juos ir išgyventi. Priimti juos kaip dovaną. Jausmai ypatingai sulėtina laiką, vadinasi leidžia pasijusti čia ir dabar.

Požymiai, kad pradedame gyventi čia ir dabar:

Žmonėse pradedame išskirtinai pastebėti tik privalumus ir jais gėrėtis;

Laisvalaikis kartais trunka amžinybę;

Laukiame, kada vėl į darbą- juk ten taip įdomu, taip pat kaip ir leisti laisvalaikį;

Nors ir įprastos kelionės iš taško A į tašką B trunka gana ilgai ir įdomiai;

Sugebame pajausti ką jaučia kiti žmonės;

Galime laisvai kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis;

Būnant gamtoje jaučiame tarsi kažkokia kosminė energija veržiasi tuntais į mus;

Saulėlydžio ir saulėtekio laikas mums trunka labai ilgai;

Būdami kompanijose jaučiame, kaip sklinda energija iš kitų žmonių;

Būdami prie jūros arba javų lauko ar didelio miško į visa tai žiūrime ne į kaip didelį kiekį vandens, grūdų ar medienos, bet kaip į vandenyną gamtinės energijos,kurios dalis tenka ir mums;

Pradedame mėgti bet kokį paros laiką, bet kokią savaitės dieną, bet kokį metų laiką- viskame žiūrime tik į privalumus;

Kartais jaučiasi jog turime titano jėgą tikrąja ta žodžio prasme;

Jaučiamės atsakingi visu 100 procentų už savo gyvenimą- tokiu būdu nebėgame nuo to kas yra, bet stengiamės išgyventi ir išjausti tai ir dar giliau suvokti viską aplink ir savo viduje.

Suvokiame jog pradžios ir pabaigos nėra, yra tik begalinė transformacija.

[:]

Komplektukas

[:lt]

Kodėl vieni žmonės gyvena kokybiškesnį gyvenimą nei kiti.

Kodėl vienas turėdamas daug turto ir draugų yra ligų maišas ir nelaimingas, o kitas turėdamas minimalų materialinį turtą yra laimingas.

Yra įvairiausių savybių komplektas, kuris pakelia žmonių gyvenimus į kitokią kokybę, šis komplektukas dažniausiai labai paprastas, kartais mums sunku patikėti kaip tai gali pakeisti mūsų gyvenimus.

Paprasčiausios fizinės savybės:

Judėjimas– kaip žinia arimas sporto salėje iki devynių prakaitų ne visada duoda tai ko norime, tačiau tokie lengvesni dalykai, kaip ilgi pasivaikščiojimai, bei joga neretai duoda kur kas geresnę savijautą.

Mityba– žalioji augalinė mityba yra ta gyvoji gamtos ambrozija, kuri suteikia neįtikėtino gyvybingumo ir energijos. Į burną turime talpinti tai kas žalia gyvybinga ir augalinės kilmės, visa kita kaip alkoholis cigaretės ir mėsa, nėra mėgiami organizmo.

Ritmai- laikymasis gamtos ritmų (ankstyvasis kėlimasis ir panašiai), tai tas pats kas žengimas koja kojon su visuma, o visuma yra Dievas, o būnant šalia Dievo mes gauname tikrai neįtikėtinai daug.

Natūralumas– gyvendami sveikai pajuntame, jog kai kurių įprastinių dalykų mums tiesiog nebereikia. Jei kiekvieną rytą plauname galvą tiesiog vandeniu mums nebeprireikia šampūno, jei valgome sveikai dvi iš trijų dienų galime plautis dantis šepetėliu be jokios dantų pastos, labai retai prireikia įvairių antiperspirantų, kadangi valgant sveikai dingsta daugelis bjaurių kūno kvapų, galime nebekramtyti gumos su nuodinguoju aspartamu po kiekvieno valgio, nes mūsų kepenyse ir žarnyne nebelieka šiukšlyno, kuris perduotų blogą kvapą į burną. Ir dar daugelis dalykų tampa nebereikalingi.

Mentalinės savybės:

Informacinė švara– kam mums išvis reikalingi laikraščiai, tv ir kita medija- tikriausiai tam, kad įvarytų fobijas, stresą ir atitrauktų nuo savęs pažinimo. Jeigu mes tikrai norime sužinoti, koks oras prognozuojamas rytojui mums nereikia žiūrėti žinių nuo pradžios iki pabaigos, užtenka trumpam užsukti į internetą. Jei norime pasimokyti gyvenimo išminties mums nebūtina žiūrėti vieną po kito realybės šou, galime tiesiog pastudijuoti natūraliuosius gamtos dėsnius.

Savižyna ir atsakomybė– turime save pažinoti, žinoti kaip elgsimės vienu ar kitu atveju. Jei kas nors mums nutiko gyvenime pirmiausia tai turime panagrinėti per priežasčių ir pasekmių ryšį.

Santykiai su žmonėmis:

Vienas geriausių būdų būti laimingam apsikeitinėti energija ir viskuo kitu su kitais žmonėmis, vengti vampyravimo ir priklausomybinių santykių.

Dvasiniai dalykai, mistika ir visa kita kas atrodo neįtikėtina:

Šitie dalykai dažniausiai ateina jau kaip atlygis ar dovana už ėjimą natūraliuoju būdu- tai pasireiškia keistais dalykais tokiais kaip šeštasis pojūtis, dežavu, sugebėjimas įžvelgti ir suvokimas, kad visa tai kas vyksta šioje “realybės migloje” yra tik paprasčiausias žaidimas.

Pamąstymui: prieš kelis šimtmečius žmonijoje buvo meninio renesanso laikmetis, kuomet Leonardo da Vinci nutapė paslaptimis apipintą Moną Lizą, yra daugybė versijų, ką galėtų reikšti romus Mona Lizos žvilgsnis. Galbūt šiuo paveikslu menininkas norėjo perduoti kažkokią itin svarbią žinią ateities kartoms. Istorija teigia, jog moteris kuri pozavo šiam paveikslui nebuvo itin laiminga, mirė jauna, prieš tai sunkiai sirgo. Tai kodėlgi jos šypsena paveiksle tokia romi ir primenanti Budos šypseną. Galbūt ji suvokė jog visas šitas fizinis gyvenimas yra tik žaidimas, išbandymas arba tiesiog migla, ir nėra ko jaudintis ar bijoti, o per ją da Vinci’s norėjo perteikti šią žinią visoms ateities kartoms. O mes gyvename naujojo renesanso išvakarėse- dvasinio renesanso.

[:]

Kur suklysta žmonės kuomet užsiima saviugda

[:lt]Pirmyn į priekį, pirmyn, šaukia mums protas kai mums sekasi ir vystome vieną po kito gerus įpročius ir atsisakome blogų.

Bet kur darome klaidą tokiu atveju? Ogi štai kur – mes pykstame ant savo praeities, norime viską pamiršti, nebenorime kapstytis po praeitį. Štai čia reikėtų prisiminti posakį “norėk atsargiai, nes visi norai vienokia ar kitokia forma išsipildo”. Kai mes pamirštame savo praeitį, neigiame ją tampame tarsi kokiais mankurtais užsiimančiais saviugda, bet nelabai žinančiais kas jie patys tokie yra.

Esmė ta, kad jei kažką darėme praeityje tokio kas prieštarauja dabartinei mūsų pasaulėžiūrai ir dabar norime pamiršti tokią praeitį, tai pamirštame ne tik tuos blogus dalykus kuriuos darėme, bet pamirštame apskritai tą gyvenimo laikotarpį, o kad ir koks blogas tas laikotarpis bebūtų, gerų dalykų vis viena jame buvo…

Ką tuomet daryti? Priimti save tokį koks buvai, koks esi ir koks dar būsi, mylėti save, o praeities paklydimus tiesiog analizuoti, atleisti sau už juos ir suprasti, kad tik atleidus sau galėsime dar stipriau užsiimti asmeniniu vystymusi, augimu (nenoriu vartoti žodžio tobulėjimas ).

O jei mes gyvename ne vieną kartą? Jei vaikštome iš vieno kūno į kitą ir nešamės per tuos gyvenimus pasiekimus ir paklydimus, įsivaizduokite kaip būtų įdomu prisiminti netgi praeitus gyvenimus…

Kas pažino save – pažino Dievą – Gintaras Lunskis. Pagrindinė saviugdos esmė galėtų ir turėtų būti savęs pažinimas, atminties apie savo praeitį susigrąžinimas, kuomet prisimeni net smulkiausius savo gyvenimo nutikimus. Tuomet dar lengviau būtų atsisakyti blogų įpročių ir vystyti gerus.

Mylėkite save ir išmoksite mylėti kitus.

Pažinkite save ir pažinsite Dievą.

Straipsnelis parašytas 2016-10-03[:]

Gebėjimas džiaugtis, atradimo laimė ir procesualizmas

[:lt]Smagios akimirkos kai jaučiamės esantys savo vietoje ir laiku, darome ką geriausiai mokame ir svarbiausia mėgaujamės procesu. Tuomet atrodo lyg esame atsidūrę kažkokiame kitame pasaulyje: laikas teka visiškai kitaip, jaučiame neregėtą tvirtumą po kojomis, daug giliau galime įžvelgti aplinką.

Ir šitokia būsena yra natūrali sveiko žmogaus būsena.

Tačiau šiuolaikinė sistema mus moko visiškai kitaip gyventi: skubame nuo ryto iki vakaro, konkuruojame visur ir visada, plėšomės, neriamės iš kailio.

Paklauskime skubančio žmogaus ką jis mano apie gyvenimą: jis greičiausiai mano jog yra jį išnaršęs kiaurai ir išilgai ir žino kone viską apie gyvenimą. Argi ne todėl žmones apima depresija- todėl kad jiems nusibodo viskas- jie lyg ir žino kone viską… Tačiau skubėdami ir lėkdami praleidžiame daug detalių, labai svarbių detalių.

Kaip kartais elgiamasi: suskamba žadintuvas, pašokame iš lovos, skubiai išsivalome dantis, prabraukiame veidą vandeniu, grūste susigrūdame maistą į burną ir lekiame į darbą- mat išsikėlėme svarbiausią tikslą nepavėluoti.

Tačiau vertėtų prisiminti: SVARBIAUSIA YRA TAI KĄ DAROME ŠIĄ AKIMIRKĄ.

Jei valgome- vadinasi tai svarbu: turime lėtai po truputį valgyti ir jausti skonį.

Jei prausiamės tai svarbu- turime pajausti kiekvieną vandens lašelį ant savo kūno.

Jei einame į parduotuvę- pastebėkime krentantį gatvės medžio lapą.

Kelionė į darbą, mokyklą ar gamtą mums turėtų būti ne vykimas iš taško a į tašką b, bet kelionė lėtai stebint aplinką ir pasimėgaujant sužaliavusiu medžiu, krentančiu lapu ir t.t.

Mes esame niekur kitur, kaip tik čia ir dabar, todėl tai ką darome dabar yra ypatingai svarbu. Jei žiūrime pro langą į krentančias snaiges tai irgi svarbu.

Laimę ir džiaugsmą mums suteikia ne pasiektas tikslas, bet ėjimas į jį- procesas. Todėl atrodytų nereikšmingus dalykus- darykime lėtai, po truputį. Nes tiek kalbėti viešai, tiek pasivaikščioti gamtoje yra vienodai svarbūs dalykai.

Mes esame spaudžiami aplinkos neatsilikti nuo standartų: skubėti, lenktyniauti, vaikytis madų, pažinti naujas technologijas. Tačiau ar netampame robotais kai eidami į darbą galvojame apie tai ką dirbsime, eidami iš jo galvojame ką valgysime, valgydami galvojame ką žiūrėsime per televizorių.

Atsibuskime mes esame čia ir dabar.

Būdami čia ir dabar galime išmokti giliai jausti, toliaregiškai mąstyti ir kokybiškai matyti kas vyksta aplink.

Iš praeities turime ištraukti ir nuolat prisiminti geras akimirkas, ateityje- matyti didžiules galimybes, o dabar turime būti veikti , jausti, gyventi.

Straipsnelis parašytas 2011-05-04[:]

Informcija naikina, informacija ir kuria (tęsinys)

[:lt]Patarimai– visi esame pastebėję, jog patarimai būna naudingi tik tada, jei mes jų patys prašome, ir kad žmonės dalinantys patarimus nėra labai mėgiami. Dar vienas dalykas- svarbiausią informaciją nugirstame lyg tarp kitko- kažkas papasakojo kokį juokelį- o mums įstrigo kažkuri pasakojimo dalis. Problemos sprendimą mums pasufleravo dviejų nepažįstamųjų pokalbis ir t.t. Penkta taisyklė- svarbiausia informacija dažnai pasakoma lyg tarp kitko.

Tai tiesiog yra. Dažnai skirstoma- tai pozityvi, tai negatyvi informacija. Tačiau informacija nėra nei gera, nei bloga- ji tiesiog yra. Kai mes žinome kaip yra ir jei mums tai nepatinka, mes tiesiog veikiame ir darome, kad tai nepasikartotų. Šešta taisyklė- informaciją visada reikia priimti. Tačiau yra ir išimtis- nuo kai kurios informacijos (tv, radijo žinių ir panašiai) tiesiog būtina atsiriboti.

Informacija nuo kurios būtina atsiriboti. Kartais mums sakoma : “Tau nepavyks, nevark” ir panašiai. Tačiau jei paklausi to žmogaus “O ką daryti kitaip, kad pavyktų, ar turi geresnių variantų”- tai šis neturi ką pasiūlyti. Tai yra bevertės informacijos pavyzdys. Arba žinių metu rodomi įvykdyti nusikaltimai ir kt. Paklauskime savęs ką galime padaryti, kad būtų kitaip, jei nieko tuomet- ši informacija mums tiesiog yra nereikalingas balastas. Išgirdę ką nors paklauskime savęs: “ko galiu iš to pasimokyti, kaip tai gali padėti man ir kitiems, ar tai apsaugos mane ar kitus nuo galimų problemų, ar ši informacija padės spręsti problemas”, jei į nė vieną iš šių klausimų nėra atsakymo- vadinasi susidūrėme su beverte informacija. Septinta taisyklė- informacija turi turėti kryptį, būti naudinga (net jei ji mums nemaloni- tačiau parodo ką daryti kitaip).

Informacija išlaisvina. Gyvenimas atrodo pilnas dilemų, nesusipratimų ir įvairiausių kuriozų. Kartais nesuprantama kodėl žmogus kuris nesugebėjo įsisavinti mokyklos ar universiteto teikiamų žinių- ima ir kuria atrodytų neįmanomus dalykus? Kodėl vieni pergyvena ir gauna tik minimalius rezultatus, o kiti atrodytų eina vėjavaikiškai per gyvenimą ir skina skaniausius jo vaisius.?Kodėl vienas viską darydamas juokais ir pokštaudamas gauna tobulą rezultatą? Kodėl žmonės kovodami su problema ir spausdami aplinkybes tik dar labiau įsisuka į bėdas? Kodėl religijos yra įvairiausių žiaurumų priežastis.? Kodėl žmogus laisvai mąstydamas ir į viską žiūrėdamas kritiškai tampa daug geresnis? Kodėl žmogus neturėdamas viršininko ir kontroliuotojo pats išmoksta kur kas geriau valdyti savo gyvenimą? Ir dar daug tų kodėl? iškyla. Bet užtenka pamatyti visumą, išsilaisvinti iš dogmų, nustoti sekti kitais ir pamatai, kad gyventi yra lengva, o pats gyvenimas yra gražus. Todėl tik žinojimas išlaisvina žmogų.

Straipsnelis parašytas 2011-03-28[:]

Informacija naikina, informacija ir kuria (pradžia)

[:lt]Kiekvienas esame įpratę viską matuoti atliktais darbais veiksmais ir kitais apčiuopiamais dalykais, tačiau visa ko pradžia yra mintis. Ir tik dabar prasidėjus informaciniam amžiui galime iš vis daugiau žmonių išgirsti: “Informacija išlaisvina”, “Kas turi informaciją (pinigai ar turtas yra tik pasekmė) tas ir valdo”.

Bet juk informacijos visur pilna, eik ir semkis. Tame ir problema, kad ta informacija (tv žinios, laikraščiai, mokslas) labai dažnai yra tik mozaika, kratinys ir panašiai. Tokių žinių priėmimas tik atitolina nuo bendro suvokimo kas vyksta.

Taigi kokiais pagrindiniais metodais visos didžiosios informavimo priemonės švelniai tariant laiko nuošalyje žmones nuo iš tikro reikalingos informacijos:

Nuo gamtos nukopijuotas dualizmas. Gamtoje viskas dualu: diena-naktis, lietus-sausra, potvyniai- atoslūgiai ir t.t. O ką padarė žmonės įmitavo dualumą- susiskirstė save į krikščionis ir musulmonus, kairiuosius ir dešiniuosius. Bet juk prigimties neapgausi- dėsniai visiems vienodi- liberalui ar socialistui. Gamta mus mato kaip vieną rūšį- žmones, ir dėsniai mums vienodi. Tai štai pavyzdys: vyksta radijo laida, du skirtingų interesų turintys žmonės diskutuoja tarkim apie kelių remontą, vienas sako reikia lopyti, kitas sako reikia tiesti naujas dangas. Bet iš tikro tai tik jų skirtingi interesai ir čia nėra nieko apie tai kaip padaryti geriau- visa tai tik interesai. Todėl suformuosiu pirmąją taisyklę apie informaciją: kur susiduria du skirtingi požiūriai, tiesa būna kažkur nuošalyje, bet nei pas vieną iš jų.

Daugumai priskiriamos galios– manoma, kad jei dauguma nusprendė- vadinasi jie teisūs. Bet ar iš tikro dauguma turi tas galias. Kiekvienoje šalyje yra valdžia, vienur diktatūra, kitur išrenkama, bet faktas tas, kad po rinkimų sprendimų galia perduodama labai mažam žmonių ratui. O kaip su rinka, prekėmis? Dažnai teigiama, jog paklausa formuoja pasiūlą. Tačiau reklamos specialistai jau atvirai tvirtina, kad žmonių poreikiai yra formuojami. Iš čia gaunasi antroji taisyklė: Dauguma dažniausiai neteisi. Žinoma tai skamba labai arogantiškai ir žmogui tai sunku priimti: “na kaip čia dabar- taigi visi daro vadinasi žino”. Tačiau užtenka prisiminti, jog labai maža dalis žmonių priima sprendimus, kurie įtakoja daugumą, vadinasi toji dauguma labai dažnai gali būti tiesiog vedžiojama už nosies.

Mitai apie negatyvumą ir pozityvumą. Manoma jog jei ignoruosi tai kas nemalonu ir nepriimtina- tai išvengsi pesimizmo ir patapsi optimistu. Kaip dažnai girdime: nesigilink į tai, tai tamsi tiesa ir pan. Tačiau jei mes bent trupučiu suvokiame tų negerovių priežastis, vadinasi matome ir sprendimą. Taigi nemalonios tiesos ignoravimas nėra optimizmas. Trečia taisyklė: Tikrasis optimizmas yra pamatyti problemą iš visų kampų, pamatyti jos priežastis, o tada jau tampa aišku- “kiekvienoje problemoje- jau paslėptas jos sprendimas, tereikia tik atrasti”-manau tai ir yra tikrasis optimizmas.

Per kokios spalvos stiklus žvelgiame į informaciją. Palyginkime kompiuterį ir žmogų- kompiuteris turi kietąjį diską į kurį įdiegiama operacinė sistema, nuo to kokia operacinė sistema įdiegta priklausys tai ar galėsime diegti tam tikras programas. O žmogaus smegenys- nuo to kokia pasaulėžiūra, religinės ir politinės pažiūros suformuotos žmogui priklausys tai kiek žmogus bus savarankiškas ir atsparus manipuliacijoms. Ir štai čia žmogus prieš kompiuterį turi viena stiprų pranašumą- sąmonę. Prabudusi sąmonė gali koreguoti žmogaus pasaulėžiūrą ir nuostatas. Ketvirta taisyklė- kaip reaguojame į informaciją priklauso nuo to kokią turime pasaulėžiūrą.

Straipsnelis parašytas 2011-03-14[:]