Mintys

[:lt]Surinkau šiek tiek minčių kurios padeda, kai sunku, kai ribojame save mąstymu, štai jos:

Alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga neegzistuoja- yra tik begalinė transformacija, transformuojamės mes patys, gamta ir viskas, kas mus supa, mirtis taip pat yra tik transformacija.

Būk ištikimas sau. Dėl to jog galbūt pagal kažkokias taisykles buvome neteisūs- tai dar nereiškia, kad turime išduoti save. Galime išduoti (pakeisti) savo gyvenimo būdą, savo nuostatas, požiūrį į aplinką, bet išduoti (parduoti savo sielą) jokiu būdu.

Užduotis. Kiekvienas turime savo specialią užduotį šioje žemėje, ir tik vykdydami ją mes jaučiamės stiprūs, pasitikintys savimi, mėgiami. Ši užduotis- tai mūsų svajonių įgyvendinimas.

Gera ir bloga. Tradiciškai manoma, jog gyvenimas nėra vien tik geras arba blogas, baltas arba juodas. Tačiau jis yra visada įdomus. Taip gyvenimas yra nuolatinė kaita, bet tai dar nereiškia, kad po sąlyginai gero tarpsnio seks blogas. Tarkim žmogus dirbo sunkų darbą daug uždirbo: jam buvo gerai- tačiau dabar jis pradėjo gauti įvairių pasiūlymų apie lengvesnį ir geriau apmokamą darbą- kas nutinka- protas veikiamas programos jog: “visada taip gerai nebus” pradeda ieškoti kas čia ne taip, turbūt laukia sunkusis tarpsnis- o tai yra tik mąstymo padarinys. Galų gale “gerai arba blogai” yra tik normų rinkinys pagal, kurias “privalo” gyventi “normalus” žmogus. Tačiau tai kas yra mums patiems gera būsena- tai turi tapti nuolatine ir įprastine mūsų gyvenimo dalimi.

Dėkingumas. Kodėl visur akcentuojama, jog nereikia tikėtis dėkingumo už mūsų gerus darbus? Turbūt todėl, kad viską ką darome, netgi tai ką darome kitiems tai yra mūsų pačių interesas. Pagalvokime- kaip įtariai žiūrime į žmones, kurie sako aš tau norėjau tik gero. Jie gi mums darydami gerą mato viską tik per savo mąstymo prizmę. Tai kas jiems gera- dar nereiškia, kad ir mums gera. Tačiau yra ir kitas atvejis- žmonės, kurie tiesiog daro gera kitiems pagal savo supratimą ir net nesitiki jokio dėkingumo ir… įdomiausia, kad būtent jie susilaukia didžiausio dėkingumo. Galų gale iš širdies darydami gera, mes susigrąžiname dar daugiau to gero- taigi tai mūsų interesas.

Dėsniai. Yra visuomenės, normos, taisyklės, dėsniai kurie mus moko kaip gyventi. Yra ir kiti universalūs dėsniai, kuri nebrukami, negrūdami į galvas, tiesiog jei jų nesilaikai tave užpuola įvairiausi nemalonumai, jei juos supranti ir laikaisi- gyveni harmonijoje. Jei nesilaikysi visuomenės dėsnių- tu tik nepritapsi visuomenėje, jei nesilaikysi universalių dėsnių- tu neišbrisi iš nesėkmių liūno. Problema ta, kad visuomenės ir universalūs dėsniai dažnai susikerta: trumpalaikėje perspektyvoje dažnai laimi visuomeniniai dėsniai, ilgalaikėje perspektyvoje- atsiranda ir žlunga naujos santvarkos, visuomeninės, politinės ir kitokios sistemos, o kas vyksta su gamta? Gamta keičia savo formas, transformuojasi, tačiau jos universalūs dėsniai išlieka visada. Taip buvo, yra ir visada bus.

Kūrėjas visada laimi. Pagalvokime kodėl žmonės visada veržiasi turėti savo privačią erdvę, savo taisykles ir t.t. Juk tai jiems užtikrina ne laikiną, bet nuolatinę laimę. Paimkime kaip pavyzdį dalyvavimą loterijoje: kažkam pasisekė (laimėjo milijoną), daugumai galbūt nepasisekė, tačiau didžiausias laimėtojas čia yra loterijos rengėjas- jis visada užtikrintai laimi savo dalį- kadangi jis yra loterijos kūrėjas.

Supratimo lygiai. Ta pati frazė, tie patys žodžiai skirtingiems žmonėms reiškia visai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui frazė: “Rinkimus laimėjo tas ir tas”- nusivylęs žmogus reaguos: “Ir vėl tie melagiai laimėjo”, kitos partijos atstovas “kaip jiems tai pavyko, noriu sužinot ir pritaikyt”, atsiribojęs žmogus: “tai jų žaidimas, man tai nei trukdo, nei padeda, galbūt mano gyvenimas daug įdomesnis nei tai”. Kalbant apie supratimą įdomumas yra tame, kad mes galime vaikščioti tarp tų lygių, ir į tai ką reagavome vienaip anksčiau, į tą patį galime reaguoti kitaip dabar, dar kitaip ateityje ir t.t.

Paradoksas. Sakoma, kad riboti yra tik materialūs dalykai, o štai protas ir mintys gali klajoti be ribų. Tačiau visi materialūs vaisiai tai proto ir minčių kūrinys. Vadinasi absoliučiai viskas yra be ribų…

Straipsnelis parašytas 2011-03-09[:]

Tiesa ir jos ieškojimas

[:lt]Tiesa- toks atrodytų paprastas dalykas, aiškiai apibrėžiamas ir suprantamas. Ir visgi ar tikrai suvokiame, kas yra ta tikroji tiesa? Norint išsiaiškinti pravartu pažvelgti į stereotipus apie tiesą:

1. “Vienos teisybės nebūna, būna jo (jos), mano ir dar kitų žmonių atskiros teisybės”- tačiau tiesa yra viena , o tai ką mes laikome- tavo ir mano teisybe- tai tėra tavo ir mano požiūrių skirtumai.

2. “Už teisybę reikia kovoti”- tai lyg pasakymas “melas vardan tiesos” arba “karas vardan taikos”. Jei tiesa dominuotų tai turbūt nebeliktų ir karų, todėl kovojimas yra visiška tiesos priešingybė.

3. “Tiesą reikia įrodinėti”- tiesą galima pažinti, skleisti, bet tik ne įrodinėti– įrodinėjimas neturi nieko bendra su tiesa. Įrodinėjimas yra primetimas, o kas primetama dažniausiai,o gal net ir visada būna melas.

Taigi kas yra tiesa? Ar tai tiesa apie kitus žmones, tam , kad parodyti jų trūkumus- maždaug: “Aš žinau, kad tu susitikinėji su tuo ir anuo”, “Žinau kam į kišenę nubyra už tai ir tai”, “žinau koks tu iš tikro- šioks toks ir anoks”. Bet tai apibrėžia labai siaurą faktų erdvę, tai kad žmogus šioks toks ir anoks pasako tik tai kokioje aplinkoje jis gyveno ar tebegyvena, kad ta aplinka suformavo didžiąją dalį jo įpročių ir, kad primindami jam apie tai mes taip pat prisidedame prie jo “blogumo”. Kiek iš tokios “tiesos” naudos mums visiems, kaip su šitokia “tiesa” mes galime tobulėti?

O juk tiesos paskirtis išlaisvinti mus, tobulėti, augti dvasiškai ir kurti. Tačiau yra viena ir tikra tiesa, galbūt skirtingai suprantama ir apibrėžiama, tačiau jos paskirtis susiveda į tai, kad nurodyti mūsų prigimtį, mūsų kelią šiame gyvenime ir vesti per jį tam, kad kurtume ir augtume, tam, kad būtume reikalingi kitiems, o kiti būtų reikalingi mums, tam, kad pajustume begalinį bendrumo jausmą su kitais žmonėmis, tam, kad būtume kūrėjais.

Mitas apie daugybę tiesų tikriausiai atsirado todėl, kad augdami dvasiškai mes vis patiriame naujus tiesos atspalvius, ir tai yra labai gerai- Kūrėjas, Dievas, Gamta ar Visata (kaip kam patogiau) pasirūpino, kad mes nestovėtume vietoje ir patyrę vieną tiesos pliūpsnį neužsnūstume o vis ieškotume, kurtume ir patirtume- būtent potyriai yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Tiesos ieškojimas yra savo paskirties šioje žemėje ieškojimas.

Kurti, dalintis, augti, atsinaujinti- tokia yra tiesa apie mūsų ir apskritai visko prigimtį.

Straipsnelis parašytas 2011-01-12[:]

Kaltės jausmas ir teisumas

[:lt]Kai kurie įsišakniję stereotipai apie kaltės jausmą:

1. Jei suklydai vadinasi esi kaltas– tai didžiausias melas. Klysti žmogiška ir klaidą ištaisyti padės tik suvokimas, o kaltės jausmas deja tik pririša žmogų prie savigraužos, bet jokiu būdu nesprendžia problemos.

2. Kažkas visada turi būti kaltas– tiksliau tai ieškojimas kaltų, bandymas užglaistyti savo klaidas kitų sąskaita (kaltų ieškotojai neretai patys kenčia nuo kaltės jausmo). Žmonės užsiimantys atpirkimo ožio paieškomis nuoširdžiai žaidžia žaidimą- “teisėjas ir kaltinamasis”.

3. Manymas, kad prisiėmus kaltę žmogus tampa geresnis (tai praktikuojama religijoje)– tačiau prisiėmęs kaltę žmogus pasiryžęs tampytis su savimi kryžių ir “buksuoti” vietoje- t.y. nespręsti problemos ir nuolat kankinti save.

4. Kentėjimas ir kaltė- išlaisvins tave ir suteiks mitinę laimę ateityje (po mirties)  (vėlgi religija)– bet kokia yra realybė? Pagalvokim: kare dalyvavęs žmogus sunkiai prisitaiko gyventi taikiame gyvenime- jį traukte traukia vėl į karą; kalinys išėjęs į laisvę trumpam pasidžiaugia, bet po to daro lyg tyčia viską, kad vėl grįžtų už grotų; moteris nekentusi savo girtuoklio tėvo susiranda ne mažesnį girtuoklį vyrą; vyras nemėgęs savo valdingos motinos susiranda ne mažiau valdingesnę žmoną. Taigi kas nutiks su žmogumi įpratusiu jausti kaltę ir savigraužą? Mūsų praeitis formuoja mūsų ateitį, tačiau visada įmanoma susikurti didyjį poslinkį, pasikeitimą- tai įvyksta iš didelio noro, padidėjusio sąmoningumo. Taip mes esame kūrėjai ir galime pajudinti tikrai didelius dalykus.

Kaip kaltės jausmas įsiskverbia į mūsų gyvenimą?

Žinoma pirmiausia tai įvyksta per artimiausius žmones (tėvus, globėjus, vyresnius brolius, seseris)- jie mums nupiešia “pasaulio vaizdą”. Lyg ir norėtume juos kaltinti už tai- bet vėlgi- “kaltinti”- tai neracionalu, nelogiška ir niekam nenaudinga. Tiesiog tai grandininis procesas- tėvus taip auklėjo jų tėvai ir seneliai ir t.t. Bet ar tai reiškia kad beviltiška šį ratą pasukti į kitą pusę? Į pagalbą ateina garsioji frazė “pradėk nuo savęs”, bet ji sako, kad reikia keistis- keisti savo prigimtį- nes esą dabar mes esame nevykėliai o pasikeitę būtume kitokie- ir vėlgi peršamas kaltojo sindromas, todėl pavadinčiau tai “pradėk dėl savęs”. Keista tačiau savimylos moka būti ir altruistais- mylėdami save jie išmoksta mylėti ir kitus.

Išorinis ir vidinis kaltės jausmas

Išorinis- tai kitų žmonių mums primetamas kaltės jausmas;

Vidinis susiformuoja dėka išorinio, kai mus nuolat kaltina, vėliau įprantame jaustis kalti dėl to jog kažkam nesiseka, kažkas liūdi šalia mūsų, nors dėl to mūsų niekas ir nekaltina.

Kaltintojo sindromas

Kaltintojas- žmogus įpratęs nuolat ieškoti kaltų ir taip pridengti kažkada patirtą savo kaltės jausmą. Mums gali atrodyti, kad jis ieško teisingumo ir yra geras, tačiau iš tikro norintis tiesos žmogus, matydamas, kad padarėme kažką ne taip iš pradžių pasigilins kodėl taip pasielgėme ir tik po to mums lyg pastebėjimą išreikš tai ką darome negero ir kaip tai galėtume pakeisti. Tuo tarpu kaltintojui nereikia jokios tiesos- jam reikia tik, kad pasijustume kalti. Tai lyg savotiškas vampyravimas- niekada neleiskime sau pasijusti kaltais. Jei padarėme klaidą ištaisykime ją- bet jokiu būdu nesijauskime kalti.

Kaip išgyvendinsime kaltės jausmą? Žinoma pripildydami savo mintis teisumo jausmu.

Esame įpratę jausti, kad “kažkaip nepatogu” pasitikėti savimi, atrodyti geresniu už kitus, iššokti aukščiau. Manoma, kad žmonės nejaučiantys kaltės jausmo yra amoralūs, įžūlūs ir kenkia kitiems. Tačiau palyginkime, kas daugiau pridaro bėdos ar jaučiantis kaltę, nevykėlio sindromą ar savimi pasitikintis, kupinas vidinio teisumo jausmo žmogus. Pirmasis yra lyg mažas vaikas reikalaujantis visų dėmesio ir siurbiantis energiją, buksuojantis vietoje, laukiantis kol kas nors jo pagailės. Antrasis yra drąsiai žengiantis per gyvenimą, pasitikintis savo jėgomis- taigi jis sukuria ir duoda daugiau negu suvartoja ir paima.

Teisumo jausmas- tai jokiu būdu ne kitų kaltinimas. Teisumo jausmas- tai savo vertės suvokimas ir vidinė stiprybė. Turime džiaugtis savimi ir mylėti save.

O kokia jūsų nuomonė apie tai?

Straipsnelis parašytas -2011-01-03[:]

Sėkmingas pokytis gyvenime

[:lt]Dažnos tokios situacijos kai sakome: “Nuo rytojaus nebedarysiu to ar ano”, bet žinoma ir toliau taip darome. Tačiau kiekvieno iš mūsų gyvenime būdavo tokių atvejų, kai atsisakydavome ko nors be jokių abejonių, nors prieš tai nebūtume atsisakę- tokiu atveju mes patirdavome “priėjimo prie liepto galo situaciją” ir mums nereikėdavo savęs įtikinėti ar prisiversti.

Taigi, kuo remiasi sėkmingas pokytis gyvenime (arba, kaip aš mėgstu sakyti grįžimas į tikrąjį save)?

Tai galėtų būti tokia seka:

-situacijos kurioje esame inventorizavimas;

-visų nereikalingų dalykų (žalingų įpročių ir t.t.) pašalinimas iš savo gyvenimo;

– atsiradusios tuštumos dėl žalingų įpročių pašalinimo užpildymas;

-kitokio gyvenimo vizijos susikūrimas;

– savo susikurtų koncepcijų įtvirtinimas ir įgyvendinimas.

Kodėl reikalingas esamos situacijos inventorizavimas? Todėl, kad laukdami kol prieisime liepto galą, kartais iš jo galime ir nebegrįžti. Be iki tol kol prieiname liepto galą mes neturime ryžto pokyčiui, kadangi esame užtemdę savo protą pasiteisinimais ir iš išorės primestomis netikromis išmintimis- tokiomis, kaip kad “Saikingas alkoholio vartojimas nekenkia” arba vyrų mušamos moterys “mėgsta” taikstytis su tuo sakydamos: “jei muša-vadinasi myli”- bet juk tai beprotybė, kaip ir pasakymas “karas dėl taikos”.

Taigi inventorizuodami savo esamą situaciją mes ištraukiame į paviršių net mažiausias smulkmenas, kurios mums nepatinka dabartiniame mūsų gyvenime. Svarbiausia neskubėti per greitai mesti žalingo įpročio- pirma reikia rasti  bent kelias, o dar geriau keliolika priežasčių, kodėl mums nepatinka tas įprotis. Čia svarbu išnarstyti “po kaulelį” viską.

Inventorizavimą turime tęsti iki tokio lygio, kol pradėsime šlykštėtis savo žalingais įpročiais. Ir tada męsti žalingą įprotį mums bus tas pats, kaip išmesti saldainio popierėlį į šiukšlinę.

Išmetę žalingą įprotį iš gyvenimo galime pajusti tuštumą viduje- kadangi anksčiau linksmybės siejosi su alkoholiu, o atsipalaidavimas- su cigarete.

Štai čia galime pritaikyti tuštumos užpildymą- tai lyg dvigubas laimėjimas- mes ne tik metame, bet dar ir užpildome kažkuo geru. Pavyzdžiui atsisakome televizijos spoksojimo- užpildykime tą informacijos “trūkumą”- sąmoningumo plėtimu atitinkamų knygų, filmų ir informacijos internete ieškojimu.

Taigi inventorizavome, metėme, užpildėme, bet dar nesusigyvenome su nauju gyvenimo būdu. Dabar reikalinga vizija arba svajonė- kas mes būsime, kur nueisime. Tvirta vizija arba svajonė padeda mums išsilaikyti naujame gyvenimo kelyje.

Po to mus gali aplankyti mintys, kad neva “Anksčiau ar vėliau prie žalingo įpročio grįžtama” arba “gyvenimas yra juodo ir balto kratinys ir panašiai”- tai yra netikros išmintys arba žalingos koncepcijos.

Bet geras dalykas yra tas, kad koncepcijas galime patys susikurti ir įtvirtinti. Koncepcija yra tarsi nenuginčijamas teiginys yra taip ir ne kitaip. Tačiau mes galime priversti koncepcijas dirbti mums. Įtvirtinkime pozityvias nuostatas apie savo asmeninį gyvenimą, pinigus ir turtą, santykius ir t.t. Labai išsamiai apie apie asmeninių koncepcijų įtvirtinimą yra aprašyta Povilo Panavo  Asmeninio tobulėjimo bloge – straipsnyje Laiko valdymas II- gyvenimo konstitucija

Straipsnelis parašytas 2010-11-09[:]

Grįžtu į save

[:lt]”Reikia keistis, toliau taip nebegaliu”- dažnai sakome kai matome, kad kelias kuriuo ėjome niekur nebeveda. O gal- “noriu keistis”- taip jau geriau. O ką mums pataria aplinkiniai, kai mes išsakome poziciją, jog aplink labai daug negerų dalykų. Dažniausiai sako: “pirma pats keiskis, o tada, gal ir kitus pakeisi”- tame labai daug tiesos, nes didžiąja dalimi kokie esame mes, tokią ir aplinką matome. Bet ir aplinka mus taip pat smarkiai įtakoja. Kaip sakoma koks esi galima pasakyti žinant su kokiais žmonėmis dažniausiai bendrauji.

Tik čia iškyla dar viena bėda: žodis keistis dažniausiai asocijuojasi su prisitaikėliškumu, nusileidimu kažkam, savo tikslų atsisakymu, dirbtinumu. Pavyzdžiui mums sako: “keiskis, nebūk toks piktas”. Kokia mintis ateina išgirdus tokį pasakymą? Maždaug: “kad nebūčiau piktas turiu išplėsti dirbtinę šypseną, rodyti visokius nusižiūrėtus nuo kitų švelnumo ir mandagaus elgesio ženklus”. Ir tada mes virstam labai juokingais, nes mūsų vidinė būsena kertasi su tuo, ką mes norime imituoti, tai tiesiog matosi iškart toks neatitikimas. Tampame pajuokos objektais ir žodis keitimasis mums tampa keiksmažodžiu. Tada tampame dar labiau piktesni- nes mums atrodo jog tai bent kiek normalesnė būsena, nei kentėti pašaipas.

Bet… stop, čia tik paviršius…  O jei pažvelgus giliau? Juk mes nebuvome visą laiką pikti, juk buvo gyvenime momentų, kai buvome visai kitokie. Taigi dirbant ties šituo- mūsų užduotis iškelti į paviršių priežastis, kurios daro mus piktais. Ir taip beieškant paaiškėja, kad laikui bėgant “apaugome” įvairiomis “piktžolėmis”.  O tos “piktžolės” mūsų gyvenime atsirado dėl dviejų dalykų:

a. Mūsų požiūrio į gyvenimą ir iškylančias problemas;

b. Dėl visuomenės primestų stereotipų, arba nusižiūrėtų dalykų. Jei dar plačiau- dėl netikros patirties ir išminties. jei bendraujame su žmogumi, kuris mums sako: “iš savo patirties žinau, kad gyvenimas yra sunkus ir kupinas nesėkmių”- kaip vertinti tokią “išmintį”? Galbūt tam žmogui kuris taip sako, buvo pateiktas gyvenimo išbandymas, o jis nepasivargino to išbandymo paversti galimybe, jis tiesiog pripažino: “gyvenimas- sunkus” ir dabar tai laiko asmenine patirtimi arba išmintimi. Bet ar tai gali būti išmintis? Ar mums reikia semtis “išminties” iš tokių žmonių? O gal mes atrasime žmonių, kurie sako: “pažink gyvenimą ir jis taps nuostabus”.

Kai buvome vaikais, mums nereikėjo alkoholio, kad pasilinksmintume- buvome iš tikro linksmi, buvome atviri- mums nereikėjo kaukių, buvome savimi.

Augdami mes pažinome visuomenės taisykles, buvome auklėjami pagal ideologijas ir dogmas. “Taip galima, o taip ne”. Ir jokių “Kodėl?”. Mus mokė neišsiskirti iš kitų ir daryti, “tai kas reikalinga”, nes tai lyg ir brandumo požymis. Bet tikrasis brandumas- nuolat kelti klausimus “kodėl?”, nuolat susidaryti savo nuomonę ir ieškoti alternatyvios informacijos.

Iš tikro žodis keistis – mums nesąmoningai įperša kaltės jausmą: ” Dėl savo bėdų esi pats kaltas, dėl to privalai keistis”.

Todėl žodį keitimasis pervadinčiau į: GRĮŽIMAS Į SAVE. Kadangi grįždami arba atskleisdami tikrąjį save, mes nusimetame kaukes, atsisakome daugelio šablonų, pradedame formuoti naują požiūrį į aplinką.

Straipsnelis paskelbtas 2010-10-25[:]

Nostalgija

“Tai buvo geri laikai vaikystėje, mokykloje, studijų laikais. O dabar kas- laikai nebe tie.” Nieko keisto, jei tokias kalbas išgirsti iš 50-mečių ar vyresnių, bet visai nebejuokinga, kai tai išgirsti iš 30-mečio ar dar jaunesnio.

Kiekvienas turime gražių prisiminimų. Tačiau, kaipgi jie mus veikia?

Pagal žodyną nostalgijos reikšmė yra: 1. tėvynės ilgesys; 2. ilgesingas idealizuotos praeities prisiminimas, apgailestavimas.

Prisiminti gražias akimirkas tikrai svarbu. Tai tas pats, kas prisiminti kas mes tokie.

Ir visgi kurgi nostalgijos bėda? Kiekvienas kažkada esame patyrę kaukės nusiėmimo akimirką, pajautę tikrąjį save. Ir po to, kurį laiką mums labai sekėsi, buvome laimingi, visi žmonės mums buvo geri ir malonūs. Tačiau tai buvo mūsų viduje, mūsų sėkmė, laimės pojūtis, pozityvūs žmonės aplink mus- iš tikro buvo mūsų vidaus atspindys.

Kodėl nostalgija kartais mums tampa kančia? Galbūt todėl, kad norime susigrąžinti praeities aplinkybes, norime, kad būtų taip kaip buvo anksčiau. Bet užmirštame, kad reikia padirbėti prie esmės- mūsų pačių vidaus. Ir dar mes norime, kad būtų kaip buvo anksčiau, bet nepamąstome, kad galėtų būti ir dar geriau.

Kaip papuolame į nostalgijos pinkles?

-Jei manome, kad dabar pats geriausias mūsų gyvenimo tarpsnis. Na jausti pasitenkinimą dabartimi tikrai labai gerai. Bet ką reiškia pasakymas: “dabar geriausias mano gyvenimo tarpsnis”? Tai reiškia, kad mes jau galvojame, kad ateityje bus blogiau ir tik blogiau. O kaip yra iš tikro? Iš tikro mes negalime žinoti kas bus ateityje, ir tai visai nereiškia, kad ateityje mes negalėsime patirti net geresnių akimirkų nei dabar.

-Nuo pat gimimo visuomenė žmogų programuoja tokiais stereotipais: “dabar kol esi jaunas tau labai gerai, nereikia rūpintis savęs išlaikymu, nereikia spręsti kasdienių rūpesčių”, “su amžiumi bėdų vis daugėja” ir t.t. Bet reikia prisiminti: kada žmogus patiria vidinį pasitenkinimą? Ogi tada, kai dirba mėgstamą darbą- kuria. O dabar pasižiūrėkime: dauguma garsių asmenybių ir nebūtinai garsių, bet sėkmingų, mokyklose buvo laikomi atsilikėliais ir neišmanėliais, tačiau jie pasiekė neįtikėtinų aukštumų jau solidžiame amžiuje. Tai kaip manote ar jie norėjo sugrįžti į praeitį? Ar geri laikai tik praeityje?

-Manymas kad visi geri dalykai yra limituoti: meilė, laisvė, kūryba. Sakoma “geri dalykai ateina ir praeina, o liūdesys lieka”. Na tikrai geri dalykai per prievartą pas žmogų nesibrauna. Sėkmė eis ir nueis pro šalį jei žmogus į ją nekreips dėmesio. Todėl labai svarbu įsileisti į save gerus dalykus ir juos auginti.  Iš tikro limituoti yra pyktis, pavydas, kaltės jausmas ir t.t.

Graužaties, nostalgijos ir liūdesio išvarymas:

-Mąstymo išjudinimas, ribų sulaužymas. Išeikime giedrą naktį į lauką, pakelkime akis į naktinį dangų. Ką matome? Mėnulį, žvaigždynus, beribes erdves. Taigi, mes negalime žinoti prieš kiek milijardų metų tai buvo sukurta, jei pradžia ir pabaiga išvis egzistuoja, pagal įprastinę logiką “viskas turi pradžią ir pabaigą”, bet… Niekas negali žinoti. Kažkada žmonės ieškojo žemės krašto, kol suprato kad ji apvali…. Pagalvokite, kaip atrodys naktinis dangus po daugybės milijardų metų į priekį? Ar žvaigždynų išsidėstymas danguje bus blogesnis ar geresnis? Ir tada toptels mintis jog sąvokos geresnis arba blogesnis ne egzistuoja. O dabar pažvelkime į savo anatomiją- žmogus sudarytas iš organų, audinių- o visa tai atomai (elektronai, protonai ir neutronai), visai kaip ir danguje aplink vieną elementą skrieja kiti, tas elementas yra dar kažkieno dalis. Taigi mes esame mažytė to beribio dangaus kopija, žemės dulkės, bet kiekviena unikali ir svarbi. Tuo pačiu esame maži ir didūs, silpni ir neįveikiami. Ar sąvokos jaunas ir senas, geri laikai ir blogi laikai išvis dar turi kokią reikšmę?

Esame šiame pasaulyje, kad kuo daugiau suvoktume ir patirtume. Ir tas patyrimas yra neišsenkamas. Su laiku jis tampa vis įdomesnis ir įdomesnis…

Straipsnelis parašytas 2010 m.

Antrą dalį skaitykite čia

Užburto rato sulaužymas, kai iš problemos atimate paskutinę viltį paveikti jus

[:lt]Turbūt pažįstama situacija, kai esame nepatenkinti tuo, ką pasiekiame, ką turime, iš to susidaro naujos problemos. Ir labai dažnai- užburto rato situacija- kai matome du sprendimus ir abu iš jų vis tiek visiškai neišsprendžia problemos, ar dar blogiau: kiek sprendimų bematytume visi jie vis tiek mus sugrąžina į pradinę nepasitenkinimo stadiją.

Užburto rato situaciją sukelia:

Žinių trūkumas (žinoma ne tų žinių, kurias gauname per spaudą, televiziją arba mokyklose- nors ir tokios kartais padeda);

Netikros problemos- kai manome, kad tai problema, nes visa aplinka mums perša: “Turi didelę bėdą”. Kas juokingiausia sprendžiant tokias “bėdas” prisidarome dar daugiau, jau tikrų bėdų. Tokios “bėdos” turi vieną bendrą savybę- jos skatina būti sprendžiamos kuo greičiau, kad tik mes nesusimąstytume, nes jei susimąstysime tai suprasime, kad tai ne bėda;

Žlugdančios koncepcijos ir ideologijos. Labai dažnai tenka  girdėti tokį posakį: “gyvenimas yra kupinas pakilimų ir nuopolių”.  Tai štai turime žmogų, kuriam prieš tai labai nesisekė ir va jis dabar “ant bangos”, bet praeis kiek laiko jis ir vėl bus dugne. Kodėl? Tiksliausiai būtų atsakyti: jis įsileido į savo gyvenimą šitą parazitinę mintį, kad “taip gerai visada nebus” ir dabar yra valdomas jos, nes iškart po pakilimo jis ėmė save programuoti nuopoliui. Ir dar įdomiau tai ką kartais laikome pakilimu- tėra atokvėpis nuo tų dirbtinų problemų. Kartais nė nežinome ką reiškia iš tikro būti “ant bangos”;

Palyginimui dvi situacijos: vienas žmogus pamatęs, kad  prastėja reikalai, kurioje nors srityje, pavyzdžiui piniginiuose reikaluose, įnirtingai bando šią situaciją sutvarkyti- neriasi iš kailio ir sureikšminą šią situaciją. Rezultate situacija gaunasi dar blogesnė.

Kodėl? Nes kiekviena problema yra grįsta reikšmingumu ir žinių stoka.

Visgi norint išeiti iš užburto rato galutinai sau reikėtų įtvirtinti “Aš ir tik aš valdau savo gyvenimą, o aplinkybės tėra fonas paįvairinantis mano gyvenimą”

Kaip čia padeda lankstumas? Paimkime kaip pavyzdį kitą žmogų irgi turinti bėdų su pinigais, nes jis ką tik neteko darbo. Ką jis daro? Kadangi netekus darbo atsirado daugiau laiko- šį laiką jis skirs apmąstymas, sutelks visą dėmesį į kitus dalykus (santykius, laiko valdymą, asmeninius dalykus). Dar tiksliau apibūdinant jis nustums į šoną mintį apie darbo netekimą, koncentruosis ties kitais dalykais ir pajungs kūrybą. Kadangi problemos grįstos sureikšminimu- o šis žmogus atsisakė reikšmingai reaguoti į tokią “problemą”, tai ir rūpestis dings. Kai dingsta rūpestis tada pradedama mąstyti koncentruotai, ir jau vėliau ateina konstruktyvios mintys apie naują darbą. Ir tas darbas nebūtinai bus prastesnis. O jei žmogus ras kitą mėgiamesnį darbą? Taigi darbo netekimas bus jau nebe problema, bet- galimybė. Ir čia nebegalioja jokie pasakymai- “betgi krizė, sunkmetis”. Kai žmogus mąsto kūrybingai iš jo žodyno dingsta pasakymai- “netinkamas laikas arba netinkamos aplinkybės”.

Čia visiškai nereikalingas standartinis mąstymas- “Jei taip tai viskas, kito varianto nėra”. Iš tikro kai pasižiūrime į situaciją “iš šalies” tų variantų atsiranda netgi labai daug ir mes galime rinktis. Bet tam reikia nusimesti reikšmingumą ir pasižiūrėti į situaciją “iš šalies”.

Vienas iš geriausių dalykų žmogaus gyvenime yra tikslų įvairovė. Juk mes norime, kad mums sektųsi ir piniginiuose ir tarpusavio santykių ir laiko planavimo ir dar daugybėje kitų reikalų. Taip taip pasakysite “juk nėra taip, kad viskas ir visada sektųsi”. Štai būtent čia ir yra pozityvioji reikalo esmė- kai mums kurioje nors srityje nustoja sektis- tai ką darome? Nustojame “merkti” savo pastangas į tą reikalą ir atiduodame jas į kitus tikslus. Todėl jei tinkamai pasirinksime, tai kai mums nesiseks kurioje nors srityje, tai kitoje būtinai seksis ir ne šiaip sau, o ypatingai seksis.

Galima pateikti tokią situaciją: keliu eina žmogus ir prie jo “prisikabina” šuo, jis loja ant praeivio ir visaip bando atkreipti į save dėmesį. Jei praeivis bandys nuvyti šunį, šis prie jo dar labiau prikibs, bet jei praeivis eis “lyg niekur nieko” šuo pamažu nuo jo atstos. Taip ir su problemų sureikšminimu, jei pamatę problemą mes koncentruosimės ties visai kitais dalykais, pavyzdžiui savęs tobulinimu, tai problema atstos, o jei ilgai neatstos vadinasi toje problemoje yra paslėpta galimybė- mūsų tikslas ją rasti.

Straipsnelis parašytas 2010-11-08[:]

Platusis mąstymas

[:lt]”Mąstyk plačiai”- daugelis mus moko šito. Dažniausiai taip sakoma, kai žmogus renkasi ir iš pažiūros nereikšmingas sprendimas gali atnešti naudos ateityje. Ir tai yra labai geras dalykas- žiūrėjimas toli į priekį. Bet kokią pagrindinę naudą duoda platusis mąstymas? Žinoma ta nauda gali būti labai įvairi. Ir visgi platusis mąstymas mano nuomone išlaisvina žmogų iš daugybės atrodytų nesuprantamų dilemų. Manau platusis mąstymas- tai kelias į išsivadavimą iš nežinios ir abejonių.

Ir visgi kokie gi trikdžiai padaro žmogaus protą nelaisvu ir riboja. Čia vertėtų pažiūrėti į viską: mąstymo šablonus, istoriją ir t.t. Taigi trikdžiai:

Istorija. Mokyklose istorija išdėstoma “nuo pradžių iki galo”, daug reikšmingų ir nelabai datų. Mokoma, kad palyginti dar visai neseniai žmogus gaminosi akmeninius įrankius ir valgė žalią mėsą, o štai dabar esą gyvename moderniame amžiuje. Tokia istorija sąmoningai ir nesąmoningai mums teigia, kad “turime džiaugtis, kad gyvename tokiame moderniame amžiuje, nes žmonės anksčiau vargo ir kentėjo”. Na pritariu ypatingai svarbu džiaugtis tuo ką turi, tik tos žinios neturėtų versti žmogų jaustis nevykėliu. Tik štai vienas bet- įvairios kultūrinės revoliucijos, daugelio indėnų tautų išnaikinimas, Aleksandrijos bibliotekos gaisrai- visa tai sunaikino daug plačios ir labai toli siekiančios istorijos žinių, o kai ko nors nėra istorijos vadovėliuose, tai atrodo, kad to ir nebuvo, todėl kartais į šviesą prasibraunančios žinios apie atlantidos ir kitas civilizacijas mums atrodo kaip fantastika. O kuo čia dėtas platusis mąstymas? Na kuo trumpesnę ir purvinesnę žmogaus istoriją pateiksime, tuo žmogus jausis ribotesnis ir be ateities. O kuo tolimesnę savo istoriją žmogus žinos tuo jis plačiau viską suvoks,suvoks savo kaip žmogaus rūšies didingumą ir jam nekils tokių siaurų minčių: jog  “žmonija linkusi susinaikinti ir kažkada ateis pasaulio pabaiga”, tokiu žmogumi bus ypatingai sunku manipuliuoti ir priversti jį dėl kažkokių nelabai aiškių priežasčių eiti į karą prieš savo rūšį, tik naudojančią kitokius simbolius.

Politika. Žmonės tie patys o valstybių pasaulyje daug. Netgi būna, kad tauta ta pati o valstybės kelios (pvz. Šiaurės ir Pietų Korėjos). Tai prisideda prie konkuravimo, puikavimosi (“mano valstybė geriau manimi pasirūpina, nei tavoji”). Būna, kad valstybė susikuria kelių tautų pagrindu (JAV), po kiek laiko iš to atsiranda ir nauja tauta. Tautybėms priskiriami įvairūs šablonai: rusas girtuoklis, žydas- apsukrus, čigonas- vagis, britas- namisėda, daugelis Afrikos tautų siejamos su skurdu ir t.t. Ilgainiui pradedama mąstyti kad tai gryniausia tiesa, kad kiekvienas tos ar anos tautos žmogus yra būtent toks ir ne kitoks.

Priešpriešos. Tai įsivyravo visur: religijos pieš pastatomos ateizmui. Manoma, kad tik religijos gali pasirūpinti žmonių dvasios reikalais, o štai ateistas yra mokslo šalininkas ir pritaria tik tam ką pats girdi ir mato savo “realiu” žvilgsniu. Mokslas ir modernumas priešpastatomas natūralumui ir sveikam gyvenimui. Neretai žmogus, kuris propaguoja sveiką gyvenimą yra prilyginamas tarzanui ar kažkokiam laukiniam žmogui, kuris esą tik gamtoje ir tegali gyventi, nes esą technologijos nesiderina su sveika gyvensena.

Mano manymu platusis mąstymas yra globalus mąstymas- tai yra atskirų dalykų sujungimas į vieną. Todėl:

Dvasingumas nebūtinai yra religija. Dvasingumas netgi gali derėti su mokslu. Jei savęs paklaustume : “o ką pavyzdžiui turi bendro fizika ir dvasingumas”. Turbūt būtų sunku atsakyti, bet jei pasižiūrėsime iš pozicijos: “Viskas yra energija”, tai ką mes darome, ypatingai tai ką mąstome, ką jaučiame viskas turi savo kryptį ir energiją. Taigi kodėl mokslas ir dvasingumas turėtų būti kažkas nesusiejamo?

O technologijos ir gamta? Argi tai atskiri dalykai? Jeigu pirmieji lėktuvai buvo sukurti stebint kaip skrenda paukštis. Jeigu mašinos variklis neretai vadinamas širdimi. Ir kiekvienas prietaisas turi savo “anatomiją”. Taigi kodėl technologijos ir gamta yra kažkas atskiro?

Patriotizmas. Patriotizmas neretai siejamas su burnojimais  ant kitų valstybių. Bet mano kuklia nuomone patriotizmas visų pirmiausia yra bendrų interesų  matymas. Štai kodėl sakoma, kad “patriotizmas prasideda nuo savo kiemo” ir tokiu būdu jis toliau auga, nes žmogus pamato, kad iš tikro žmones sieja vieni ir tie patys interesai, o iš tokios perspektyvos žmogus pradeda koncentruotis į augimą, kurybą, bet jokiu būdu ne į priešų paieškas.

Bet įdomiausias pojūtis yra kai pamatai, kad viskas yra vientisa ir bendra, tokiu būdų išlaisvini save iš daugelio nereikalingų dilemų.[:]

Kančios kultas

[:lt]Kančia visur- meilėje, tikėjime, darbe, šeimoje ir apskritai gyvenime- tokią “realybę” mums piešia dauguma televizijos laidų ir filmų, religijos ir visuomenės informavimo priemonės.

Panagrinėkime pagrindinius mitus apie kančią:

“Kančia išlaisvina”- Čia turbūt turima omenyje, kai žmogus dėl netikro, primesto noro, kankinasi, nes tas noras nesuteikė jam laimes. Kitaip sakant žmogus “dirbo” dėl iliuzinės laimės, ir žinoma po to kai jis pamato, kad tai tėra iliuzija ir meta viską, jam šiek tiek palengvėja. Bet jei žmogus nesupras viso šio užburto rato (kančia-palengvėjimas) veikimo principo jis vėl ir vėl kartos tą patį. Todėl manau, kad ŽINIŲ SIEKIMAS  IR SĄMONINGUMAS IŠ TIKRO IŠLAISVINA ŽMOGŲ.

“Per kančias- į žvaigždes”- kūryboje mėgiamas posakis. O pagalvokim kas daugiau ir geriau padarys ar mėgstamą darbą dirbantis žmogus, ar tą patį bet jam nemielą darbą dirbantis kitas žmogus? Arba kai mokslininkas “laikydamas situaciją už gerklės” laužo sau galvą neišsprendžiamu uždaviniu, bet kai tik jis susitaiko “tiek jau to bus ir taip gerai”, sprendimas ateina lyg iš niekur, ir ne bet koks sprendimas- o geriausias.Taigi kančia neprisideda prie laimės. Todėl sakyčiau- PER SAVĘS SUPRATIMĄ IR PAŽINIMĄ- Į LAISVĘ IR LAIMĘ.

Kančia meilėje. Tarkime įsimylėjau merginą, bet štai matau, kad ji turi kitą. Aš kankinuosi, nes negaliu būti su ja. Bet palaukit “negaliu būti su ja”. Ar meilė tai tik buvimas kartu? Ar kartais tai ne nuosavybės jausmas? Pavyzdžiui “noriu, kad ji būtų šalia”. Taigi tai ne meilė tai norėjimas turėti. Iš kur jis galėjo kilti? Galbūt iš to kai matau kaip gražiai vaikšto susikibusios porelės. Taigi tai kitų meilė, bet ne mano, nes kiekvienam juk savo. O jei iš tikro mylėčiau, galbūt džiaugčiausi, kad ji laiminga nors ir su kitu? Čia darau išvadą jog tikra meilė su kančia neturi nieko bendro. Taigi- MEILĖ TAI LAIMĖ IR DŽIAUGSMAS, MEILĖ- TAI SUGEBĖJIMAS MYLĖTI NETGI “IŠ TOLO”

Dvasingumo sutapatinimas su kančia. Dvasingumas yra savęs ieškojimas ir tikros, o ne iliuzinės laimės kūrimas- taigi tai negali būti kančia. Religijos mums žada už mūsų kančią šiame gyvenime, duoti laimę- kitame. Bet visų pirma tai, kas “duodama” ar primetama niekada netaps laime. Ir pragyvenę visą gyvenimą kančioje, ar mokėsime būti laimingi kitoje dimensijoje? Iš tikro tai ką mes kuriame, o ne gauname sukuria laisvę ir laimę, todėl- JEI KURSIME LAISVĘ IR LAIMĘ ŠIAME GYVENIME- TAI DAR LABIAU MOKĖSIME TAI DARYTI KITAME.

Valios sutapatinimas su kančia. Iš tikro valia yra tam tikru sąmoningu sprendimu pasirenkama laimė. O savęs laužymas nėra valia- tai greičiau bukaprotiškumas. Taigi, jei pavyzdžiui metant rūkyti mes žinosime kuo daugiau argumentų kodėl nerūkydami tapsime laimingesni, tuo mažiau kančios patirsime mesdami šį žalingą įprotį, tiesa sakant mes patirsime laimę ir laisvę. Todėl VALIA YRA INVESTAVIMAS Į ASMENINĘ LAISVĘ IR LAIMĘ.

Mūsų tėvai ir seneliai neretai pergyvenę karus ir nepriteklius, tarsi pavydi mums prikišdami kaip jie vargo ir kentėjo (nors pasitaiko ir itin teigiamų išimčių), taip tarsi sakydami “jūs irgi privalote kentėti”. Taigi pagalvokime ar ne be tėvų ir senelių “palikimo” atsiranda visokie vaikų savižudžių emo kultai, jaunimas autoavarijose žudantis save ir kitus? Todėl VIENINTELIS DALYKAS, KURĮ PRIVALOME DARYTI- TAI BŪTI LAISVI IR LAIMINGI, KADANGI IŠ MŪSŲ PAVYZDŽIO MOKYSIS VAIKAI IR ANŪKAI, TODĖL PAGALVOKIME KOKĮ PASAULĮ NORIME PALIKTI PO SAVĘS.

Straipsnelis parašytas 2010-11-09[:]

Pokyčio akimirka

[:lt]Atsisakai norėti;

Atsisakai tikėti:

Gausybė nereikalingų, bereikšmių minčių palieka tave;

Rūpesčiai ir bėdos plaukia pro šalį;

O tu vis stebi, aplink kažkas vyksta, bet tai tik nesąmoninga įvykių tėkmė;

Dabar tu visiškos nežinomybės kelyje;

Malonios nežinomybės;

Turi vieną bet stiprų norą;

Tu nežinai kaip, kur, su kuo, kada, bet žinai viena- tu nori būti kitoks/ia- visa savo esybe;

Šiuo metu tai tavo gyvenimo tikslas;

Tau nesvarbu, kada tavo tikslas bus įgyvendintas;

Atsisakai manyti, tu tiesiog žinai, kad šis tikslas bus įgyvendintas;

Jis gyvendinasi jau dabar;

Ir tu nieko nedarai, viską ką galėjai jau padarei- stipriu savo ketinimu tu pasirinkai kitokį gyvenimo kelią;

Visos aplinkybės tavo tikslo kelyje virsta palankiomis ir teigiamomis, o pačios neigiamiausios subyra atsitrenkusios į tavo ryžtą;

Gardžiai juokiesi iš visų nesėkmių;

Dabar tu tik stebi ir mėgaujiesi, kaip aplinkybės dirba tau;

Tavo veide ramybė ir palaima;

Rūpesčiai sklando aplink, bet kai jie artinasi į tave- tai sudūžta į tavo plačią šypseną;

Tu supranti rūpesčių laikinumą ir akimirkos amžinumą;

Tu amžinybės burtininkas/ė;

Atidarai savo savasties skrynią;

Tu žinai jog šiuo metu gali būti bet kuo;

Bet renkiesi būti tuo, kuo labiausiai dabar trokšti- būti savimi.

Straipsnelis parašytas 2010-11-09[:]