Sėkmingas pokytis gyvenime

[:lt]Dažnos tokios situacijos kai sakome: “Nuo rytojaus nebedarysiu to ar ano”, bet žinoma ir toliau taip darome. Tačiau kiekvieno iš mūsų gyvenime būdavo tokių atvejų, kai atsisakydavome ko nors be jokių abejonių, nors prieš tai nebūtume atsisakę- tokiu atveju mes patirdavome “priėjimo prie liepto galo situaciją” ir mums nereikėdavo savęs įtikinėti ar prisiversti.

Taigi, kuo remiasi sėkmingas pokytis gyvenime (arba, kaip aš mėgstu sakyti grįžimas į tikrąjį save)?

Tai galėtų būti tokia seka:

-situacijos kurioje esame inventorizavimas;

-visų nereikalingų dalykų (žalingų įpročių ir t.t.) pašalinimas iš savo gyvenimo;

– atsiradusios tuštumos dėl žalingų įpročių pašalinimo užpildymas;

-kitokio gyvenimo vizijos susikūrimas;

– savo susikurtų koncepcijų įtvirtinimas ir įgyvendinimas.

Kodėl reikalingas esamos situacijos inventorizavimas? Todėl, kad laukdami kol prieisime liepto galą, kartais iš jo galime ir nebegrįžti. Be iki tol kol prieiname liepto galą mes neturime ryžto pokyčiui, kadangi esame užtemdę savo protą pasiteisinimais ir iš išorės primestomis netikromis išmintimis- tokiomis, kaip kad “Saikingas alkoholio vartojimas nekenkia” arba vyrų mušamos moterys “mėgsta” taikstytis su tuo sakydamos: “jei muša-vadinasi myli”- bet juk tai beprotybė, kaip ir pasakymas “karas dėl taikos”.

Taigi inventorizuodami savo esamą situaciją mes ištraukiame į paviršių net mažiausias smulkmenas, kurios mums nepatinka dabartiniame mūsų gyvenime. Svarbiausia neskubėti per greitai mesti žalingo įpročio- pirma reikia rasti  bent kelias, o dar geriau keliolika priežasčių, kodėl mums nepatinka tas įprotis. Čia svarbu išnarstyti “po kaulelį” viską.

Inventorizavimą turime tęsti iki tokio lygio, kol pradėsime šlykštėtis savo žalingais įpročiais. Ir tada męsti žalingą įprotį mums bus tas pats, kaip išmesti saldainio popierėlį į šiukšlinę.

Išmetę žalingą įprotį iš gyvenimo galime pajusti tuštumą viduje- kadangi anksčiau linksmybės siejosi su alkoholiu, o atsipalaidavimas- su cigarete.

Štai čia galime pritaikyti tuštumos užpildymą- tai lyg dvigubas laimėjimas- mes ne tik metame, bet dar ir užpildome kažkuo geru. Pavyzdžiui atsisakome televizijos spoksojimo- užpildykime tą informacijos “trūkumą”- sąmoningumo plėtimu atitinkamų knygų, filmų ir informacijos internete ieškojimu.

Taigi inventorizavome, metėme, užpildėme, bet dar nesusigyvenome su nauju gyvenimo būdu. Dabar reikalinga vizija arba svajonė- kas mes būsime, kur nueisime. Tvirta vizija arba svajonė padeda mums išsilaikyti naujame gyvenimo kelyje.

Po to mus gali aplankyti mintys, kad neva “Anksčiau ar vėliau prie žalingo įpročio grįžtama” arba “gyvenimas yra juodo ir balto kratinys ir panašiai”- tai yra netikros išmintys arba žalingos koncepcijos.

Bet geras dalykas yra tas, kad koncepcijas galime patys susikurti ir įtvirtinti. Koncepcija yra tarsi nenuginčijamas teiginys yra taip ir ne kitaip. Tačiau mes galime priversti koncepcijas dirbti mums. Įtvirtinkime pozityvias nuostatas apie savo asmeninį gyvenimą, pinigus ir turtą, santykius ir t.t. Labai išsamiai apie apie asmeninių koncepcijų įtvirtinimą yra aprašyta Povilo Panavo  Asmeninio tobulėjimo bloge – straipsnyje Laiko valdymas II- gyvenimo konstitucija

Straipsnelis parašytas 2010-11-09[:]

Prisijunkite prie diskusijos

Komentarų: 5

  1. Trumpai ir aiškiai. Tą kelią praėjau. Tik “inventorizavimą” vadinu suvokimu. Nesuvokęs visos problemos, neturėsi motyvo kažką keisti. Bet nesvarbu, kaip vadinsi.
    Iš tiesų mano atveju viskas taip ir vyko. Gal tik “tuštumos” nebuvo. Aš jos visai nepajutau. Tikriausiai todėl, kad turėjau įtemptą darbą, o dar šeima, vaikai… Gerdamas nespėdavau visų pareigų atlikti. Metęs irgi vos spėjau, mat prisidėjo daugiau įdomių užsiėmimų.
    Negeriu 20, nerūkau apie 15 metų, tie dalykai išnyko iš mano gyvenimo. Dabar stebiuosi kai kurių psichiatrų ir psichologų prietaru, kad potraukis – visam gyvenimui. Gal tai jie sako ne būtinai kokiais savanaudiškais sumetimais. Juk dirba su alkoholikais, o sveikieji išnyksta iš jų akiračio. Tai labai sena psichologų ir psichiatrų problema – iš esmės jie tyrinėja sutrikimus, ligas, o sveikieji ir sveikos būsenos tiems tyrinėtojams kaip ir neegzistuoja.
    Su savo draugais bendraminčiais dabar mėginu atkreipti dėmesį į sveikuosius, buvusius alkoholikus kurie esame akivaizdus įrodymas – buvusio alkohoiko ir rūkoriaus psichika gali grįžti į sveiką būseną, atsistatyti organizmo neigiama reakcija į nikotiną ir alkoholį. Nežinau, kaip su nelegaliaisiais narkotikais – buvusių narkomanų nepažįstu. Kalbu tai, ką žinau iš patirties.
    Taigi išsivaduoti galima, nenusiteikite kankintis visą gyvenimą!

  2. Žinoma galima išsivaduoti, o apie psichiatrus ir apskritai apie gydytojus jau yra net posakiai, kad jie ieško ko nepametę ir pas sveiką žmogų suras bėdų, sakoma jog net studijuojant mediciną studentai pradeda galvoti apie save kaip ligonius ir netgi diagnozuoja sau tam tikras ligas esamas arba ne. Tas pats kai buvusį girtuoklį bandoma padaryti girtuokliu visam gyvenimui, o dėl AA klubų tai jie taptų nebereikalingi, o jie nori būti reikalingi ir psichiatrai ir psichologai nori būti reikalingi- iš čia ir legendos jog įprotis vis tiek sugrįš ir būtinai turi lankytis nuolat ar pas AA, ar pas psichiatrus/psichologus

  3. Mano supratimu, AA klubai būtų labai reikalingi, jeigu jie padėtų ne kentėti kartu be alkoholio, bet padėtų žmonėms išsivaduoti iš jo. Kol į žmonių galvas bus diegiamas alkoholizmas, o tai, sprendžiant iš visko, greit nesibaigs, tai ir antialkoholinė pagalba bus reikalinga. Išsivadavę išeitų – ateitų vaduotis kiti, o ir laisvieji galėtų savo pavyzdžiu padėti patekusiems į spąstus. Tai galėtų būti veiksminga sistema.
    Tačiau AA daro lemtingą klaidą, diegdami žmonėms bejėgiškumo jausmą ir jų dėmesį nukreipdami nuo priežasties – alkoholio. Jie neturi tikslo nuvainikuoti alkoholį (tokiu atveju dingtų nevertinamo dalyko poreikis) ir prieš jį nenuteikinėja savo tikinčiųjų. Paprastai jie sako: alkoholis – gera medžiaga, bet – ne mums. Taigi blaivią gyvenseną jie suvokia kaip tam tikrą “nebegalėjimą” gerti, savotišką neįgalumą.
    Alkoholio nuvainikuoti AA negali ir nė už ką to nedarys, nes tai krikščioniškas judėjimas, o krikščionims alkoholis yra Dievo kraujas. Kaip krikščionis niekins vyną, jei vynas yra Dievo kraujas? Vyną jis garbins! O vietoj Dievo kraujo niekinimo jie kultivuoja susilaikymą ir kalčios kultą. Neva mes pasmerkti kentėti be savo mylimo alkoholio visą gyvenimąą
    Štai kodėl alkoholio garbintojai dažnai atkrenta, bet religijos požiūriu tai nėra blogai. Atkritimai paskatina atgailą, stiprina kaltės jausmą, menkina savivertę, o tai puiki duona bet kuriai religijai. O tokie žmonės, kurie daugelį metų nematome jokio poreikio nuodytis nei nikotinu, nei narkotiku, AA požiūriu esame pasikėlę į puikybę. Labai mažai vilties, kad mes ateisime pas juos atgailauti. Nei bažnyčiai, nei AA iš to jokios naudos.

    1. Tai žinoma, kad jokios naudos iš negeriančių ir svarbiausia net nesikankinančių dėl to, apskritai visai ekonomikai mažai naudos iš tokių žmonių, nes šiuolaikinės ekonomikos variklis yra nelaimingi žmonės, alkoholis prie to nelaimingumo prisideda, religijos irgi (kaltės jausmo pagalba), nelaimingi žmonės visada pirks bet ko daugiau, jiems reikia naujausio iphone, jiems reikia madingų skarmalų ir t.t. o alkoholis ir cigaretės iš vis gera prekė nes sukelia priklausomybę ir būtinai pirks nuolat šias “gėrybes” ant to pakabinti žmonės ir apskritai bet ką šiais laikais gamina taip kad kuo daugiau priklausomybės būtų ir maistą ir kompiuterių žaidimus ir t.t. O dėl AA nežinau jų atsiradimo istorijos, bet drįstu manyti jog jų filosofija anksčiau gal buvo visai kitokia, bet alkoholio pramonės lobistų buvo tyliai pakoreguota ta filosofija, beje geras filmas apie cigarečių lobistus- https://filmux.org/2018-dekui-kad-rukot-thank-you-for-smoking-2005.html

  4. Skaičiau AA talmudus. Niekas jų filosofijoje labai nepasikeitė. Tai palyginti nesenas, nė 100 metų neturintis judėjimas, kurį pradėjo du JAV alkoholikai krikščioniai (neprisimenu pavardžių). Jų filosofija paprasčiausiai nekliudė nei alkoholio verslui, nei bažnyčiai. Lietuvoje AA labiausiai paplito per kunigus ir mažesnes sektas.
    Pirmoje išsivadavimo stadijoje pabūti su AA yra visai neblogai, nes jie padeda suprasti problemos mastą. Problema yra, turi kažką daryti pats, niekas kitas už tave nepadarys.
    Bet štai kyla klausimas: ką daryti? Nuolatos kentėti, atgailauti ar mėginti vaduotis?
    Štai to antro žingsnio, išsivaduoti visai, AA nežengia. Kaip jie žengs, jeigu tiki, jog tai neįmanoma?
    Daugelis mano pažįstamų alkoholikų pradėjo nuo AA, bet labai greitai metė, nes atsibodo trypčioti vietoje ir amžinai atgailauti dėl to, kas pamažu eina į praeitį. Štai negi aš turėčiau atgailauti dėl to, kad prisigėriau prieš 20 metų?
    Rašydamas apie AA (dirbu žurnalistu) prieš keletą metų buvau nuėjęs pas juos, apsimečiau alkoholiku (kitaip jie nebūtų kalbėję kaip su saviškiu). Iškart pamačiau, kad neturiu su jais bendros kalbos. Man nėra dėl ko atgailauti, negaliu pasigirti, kaip kovoju su buvusiu potraukiu. Dabar net nežinau, kiek kainuoja alus, degtinė, cigaretės, nuėjęs į prekybos centrą, negalėčiau pasakyti, kurioj pusėj gėrimų skyrius. Kur mėsa, pienas, miltai, svogūnai – žinau, visa kita – nereikalinga. Tai apie ką mes kalbėsimės?

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *